main image

GALIA NUGALĖTI Lietuvos parolimpiečių istorijos


 

 

–> http://www.15min.lt/media/timeline/galia-nugaleti

 

 

 

Laimingos pergalės skonis, aštriai plėšiantis plaučius, griozdiškai užstrigęs gerklėje pralaimėjimas, giesmė žmogaus galiai ir nereta grėsmė ją demonstruojančiųjų sveikatai… Olimpinės žaidynės – tai labai stiprių emocijų šou, todėl pasibaigus joms ištikimiausi sirgaliai įprastame gyvenime dar kelias dienas jaučia aistrų deficitą. Tačiau didžiausias sporto pasaulio įvykis iš tikrųjų nesibaigia po uždarymo ceremonijos.

Nuo 1988 m. po olimpinių žaidynių vyksta ir kiek kitokios rungtynės. Nors parolimpiados dalyviai turi truputį daugiau judesių apribojimų nei sveikieji sportininkai, jų pagrindinė kova – ne dėl rezultatų ar atstovaujamos valstybės pozicijos apdovanojimų lentelėje. Daugiausia parolimpiečiai kovoja su stereotipais ir įsitikinimais, kad žmogus su negalia yra kitoks nei sveikas ir negali gyventi visaverčio gyvenimo.

01 Bendra info 18

Šis mūšis visuomenėje tampa vis labiau pastebimas. Nors pats judėjimas prasidėjo 1948 m. nuo vietinės reikšmės varžybų Didžiosios Britanijos Antrojo pasaulinio karo veteranams, 2012 m. Londono parolimpinėse žaidynėse jau dalyvavo daugiau nei keturi tūkstančiai sportininkų. Buvo parduota 2,7 milijono bilietų, o prie televizorių ekranų varžybas stebėjo beveik keturi milijardai žiūrovų.

Nepaisant pasaulyje augančio dėmesio žaidynėms, Lietuvos neįgaliųjų čempionatų pagrindiniai žiūrovai dažniausiai būna patys sportininkai ir jų treneriai. Nedaug kas žino, kad per dvidešimt šešerius Nepriklausomybės metus ir šešias parolimpiadas lietuviai iškovojo trisdešimt medalių, iš kurių keturi – aukso. Nė viena kita Baltijos šalis negali pasigirti tokiais pasiekimais (Estijos kolekcijoje – 19 medalių, Latvijos – 11), nors sveikųjų sporte lietuviai pralaimi abiems kaimynėms (Estija turi 41 apdovanojimą, Latvija – 26, o Lietuva – 25).

Tačiau ne tik žiūrovai nepakankamai vertina Lietuvos parolimpiečių pasiekimus. Valstybinės premijos olimpinių ir parolimpinių žaidynių čempionams bei prizininkams taip pat ženkliai skiriasi. Už pirmąją vietą Lietuvos olimpiečiai gauna beveik 116 tūkst. eurų, už antrąją – 58 tūkst., o už trečiąją – 43 tūkst. Parolimpiečių prizinės vietos įvertinamos 17 tūkst., 9 tūkst. ir 6 tūkst. eurų, t. y. beveik septyniais kartais mažiau. Pabaigus sportininko karjerą, valstybinė renta, kurią gauna visi olimpinių žaidynių prizininkai, Europos ir pasaulio čempionatų nugalėtojai bei rekordininkai, skiriama tik parolimpinių žaidynių aukso medalių laimėtojams. Per visą istoriją tai pavyko padaryti trims Lietuvos sportininkams su negalia.

Akivaizdu, kad sportuojančiųjų ir jų artimųjų entuziazmas negali būti vienintelis pasiekimų variklis. Neįgaliųjų sportas progresuoja ir pritraukia daugiau investicijų, todėl, norint konkuruoti pasauliniu lygmeniu, mamos masažų, trenerių savanorių ir asistentų-studentų pastangų nebeužtenka. Londono parolimpinės žaidynės tapo pirmąja vasaros parolimpiada, kurioje lietuviai neiškovojo nė vieno medalio.

Vis dėlto, nepaisant vidinių neįgaliųjų sporto problemų, patys atletai vis tiek tikisi geriausio. Plaukikas Edgaras Matakas, keturi lengvaatlečiai – Mindaugas Bilius, Ramunė Adomaitienė, Jonas Spudis ir Kęstutis Skučas, irkluotojas Augustas Navickas, dziudo atstovas Osvaldas Bareikis ir visa golbolo komanda kiekvieną dieną ruošiasi artėjančioms varžyboms. Didelė rinktinės dalis – pasaulio čempionai bei rekordininkai, tad į parolimpines žaidynes jie važiuoja turėdami aiškius tikslus. Ar pavyks juos įgyvendinti – laiko klausimas, tačiau kiekvieno jų asmeninė istorija, slypinti už sekundžių, centimetrų ir rezultatų lentelės, įrodo, kad šioje kovoje pralaimėjusiųjų nėra ir negali būti.

EDGARAS MATAKAS

EDGARAS MATAKAS: Tas pats sapnas

Sofija Korf, „Nanook“

 

„Taip, bijau. Pykina iš baimės“, – sako Edgaras Matakas, šluostydamasis nuo kaktos chloruoto vandens lašiukus. Jo raumeningas treneris Ramūnas Leonas negarsiai nusijuokia ir stebėdamas auklėtinį išsitraukia iš kišenės nedidelį chronometrą. Edgaras vis dar sėdi ant suoliuko baseino kampe. Užsimerkęs ir nuleidęs galvą jis nervingai glosto šviesius plaukus. Plaukimas laikui prieš Rio de Žaneiro žaidynes – labiausiai jaudinanti jo treniruotės dalis, todėl Edgarui reikia truputį daugiau laiko nusiteikti. Išgirdęs komandą „pasiruošti“, jis lėtai atsistoja ant slidžių grindų ir, sulaukęs, kol treneris paims jį už alkūnės, atsargiai nužingsniuoja į starto vietą. Čia plaukikas lieka vienas ir atsistojęs ant tramplino krašto laukia švilpuko, po kurio drąsiai šoks į skaidrų vandenį. Tačiau jis neria į visišką tamsą – Edgaras nemato nuo penkiolikos metų.

S11, Edgarui priklausančią neįgalumo klasę, gauna turintieji tik sunkiausią regėjimo negalią arba, kitaip tariant, visiškai nematantys. Varžydamasis su šios kategorijos sportininkais, septyniolikmetis lietuvis įvykdė net tris parolimpinių žaidynių „A“ lygio normatyvus, todėl šį rudenį Rio de Žaneire laisvuoju stiliumi gali plaukti 50, 100 ir 400 metrų distancijas. Jis yra vienintelis neįgalus plaukikas iš Lietuvos 2016 m. patekęs į parolimpinės šalies rinktinės sudėtį.

Kelialapio kaina

„Iš tiesų man patinka ilgos atkarpos, kai galvoji: „Baigsiu, pasiduosiu, bet ne, reikia dar plaukti, reikia sienelę greičiau paliesti.“ Tada dar daugiau noro atsiranda, dar greičiau pradedi plaukti ir baksteli – jau finišas. Pagalvoji: „Baigėsi“. Bet treneris greitai sušunka: „Op!“ Ir vėl viskas iš naujo“, – pasakodamas apie savo treniruočių rutiną Edgaras nusišypso, bet tuoj pat surimtėja. Nors jam tik septyniolika, jis labai retai juokauja ir daugiau klauso nei kalba, o norėdamas gerai pasiruošti pirmajai savo parolimpiadai, beveik kiekvieną dieną pradeda baseine, plaukiodamas nuo vieno krašto iki kito ir skaičiuodamas grybšnius. Edgarui šis laikas patinka, nes, anot jo, treniruodamasis jis dažniausiai lieka tik su savo mintimis – jaučia, kaip suspaustas vanduo praeina pro rankas ir mano, kad beveik gali nuo jo atsistumti. Apskritai, jis apibūdina vandenį kaip vyndarys galėtų kalbėti apie vyną – sako, kad įšokęs į baseiną visų pirma patikrina, ar vanduo jame minkštas ar kietas.

Tačiau ilgai svajoti nepavyksta, nes, viena koja atsirėmęs į trampliną, prie baseino krašto Edgaro visada laukia jo treneris Ramūnas. Jis prižiūri, kad auklėtinis neatsitrenktų į sienelę ir įspėja apie ją lengvu specialios lazdelės bakstelėjimu per plaukiko nugarą. Šiandien ši schema atrodo visiškai suderinta ir dažnai vyksta neištarus nė vieno žodžio. Tačiau Edgaras sako, kad buvo laikai, kai orientavimasis baseine nebuvo toks sklandus: „Skaudėdavo, dažnai atsitrenkdavau į sieneles. Pirštų sąnariai būdavo tiek sutrankyti, kad negalėdavau jų sulenkti. Labai dažnai užplaukdavau ant virvių, nunerdavau į kitus takus, susibraižydavau. Tiesiog būdavo beprotiškai sunku.“

Mėlynių ant nugaros Edgaras turi ir šiandien. Nei grybšnių skaičiavimas, nei trenerio pastangos ir išbandyta metodika negali visiškai apsaugoti nuo varžybų jaudulio, kuris kartais jauną vaikiną nuveda ne ant apdovanojimų pakylos, o į svetimą taką. Stebėdamas Edgaro treniruotę, jo treneris Ramūnas rašo pastabas bei rezultatus į treniruočių dienoraštį ir kiek stipriau suspaudžia
lūpas – jo manymu, prognozuoti Edgaro pasirodymo Rio de Žaneire beveik neįmanoma, nes kategorijoje, kurioje jis rungtyniauja, diskvalifikacijos galimybė daug didesnė nei sveikųjų sporte.

„Paskutiniai metrai būna labai sunkūs. Sukausto kojas, atima rankas… Edgarui labai sudėtinga su tuo susitvarkyti, nes, kai nematantis nusilpsta, jį gali nunešti į šoną. Tada užkabins takelį, pradės stabdytis… Dėl to aš niekada neprognozuoju. Gal kažko tikiuosi, bet garsiai apie tai nekalbu. Ir, jei paklaustumėte manęs, ko tikimės iš olimpiados, atsakyčiau, kad norime pagerinti rezultatą, kurį turim, ir daugiau nieko“, – užbaigdamas mintį Ramūnas įdėmiai pažiūri į auklėtinio veidą, tarsi tikrindamas, kokį poveikį galėjo turėti jo žodžiai. Edgaras tyli.

„Iš baseino niekada negrįžtu“

„Girstučio“ baseinas, kuriame Edgaras ruošiasi parolimpinėms žaidynėms, jam pažįstamas nuo mažens. Visiškai regėjimas dingo prieš dvejus metus, o iki to laiko Edgaras nešiojo akinius storais stiklais, galėjo atskirti šviesas ir kontūrus. Tuomet jis, būdamas vienuolikos, apsilankė ir pirmoje plaukimo treniruotėje, į kurią jį pakvietė klubo „Parolimpietis“ prezidentas Juozas Miliauskas. Tais laikais Edgaras visai negalvojo apie profesionalų sportą, bet susipažinimas su plaukimo technika dar nedingus regėjimui turėjo daug įtakos jo dabartiniams rezultatams, nes šiandien Edgaras įsivaizduoja, kaip atrodo taisyklingi judesiai ir turi pranašumą prieš tuos varžovus, kurie nemato nuo pat gimimo.

Tačiau vien prisiminimų gerai technikai neužtenka ir Ramūnas stengiasi išrasti kitus mokymo būdus: pavyzdžiui, paguldo Edgarą ant suoliuko, paima už rankos ir rodo, kaip atliekamas taisyklingas grybšnis ir ką tuo metu daro kojos. Šis procesas nėra labai lengvas ir Ramūnas sako, kad treniruoti Edgarą pradėjo tik todėl, kad jis atėjo pas jį dar šiek tiek matydamas. Kitu atveju Ramūnas nebūtų ėmęsis šio darbo, nes jam tai atrodo per sudėtinga. Dar ir dabar kartais treneris ima rodyti, kokias klaidas reikėtų taisyti, kol Edgaras, iškišęs galvą iš vandens, pasako: „Treneri, jūs gal man nerodykit.“ Ir tada, tarsi nieko nebūtų buvę, treniruotė tęsiasi toliau.

Pasibaigus jai, Ramūnas dažniausiai nuveža auklėtinį namo, tačiau, net ir būdamas kitoje vietoje, Edgaras sako, kad vis tiek galvoja apie plaukimą: „Mintys vien apie sportą. Kai miegu, sapnuoju, kad plaukiu, ir jaučiu takelį. Galima sakyti, kad iš baseino niekados negrįžtu. Tik sapnuose nėra žmonių, išvis nieko, ir aš plaukiu vienas su savo mintimis.“

Edgaro užsispyrimas patinka Ramūnui, kuris pats kažkada buvo plaukikas. Jis žino, kad jo auklėtinis nėra buvęs nė vienoje sporto stovykloje, o „Girstučio“ baseino dalis su 50 metrų takais likus mėnesiui iki žaidynių liks be vandens, nes vasarą jos neverta išlaikyti finansiškai. Bet treneris taip pat supranta, kad, nepaisant treniravimosi sąlygų, Edgaras vis tiek tikisi kada nors užlipti ant aukščiausio parolimpinės pakylos laiptelio.

„Aš esu griežtas, treniruoju jį kaip sveiką. Stengiuosi treniruoti kaip sveiką. Ir save net pagaunu: „Blemba, na tu iš jo tiek daug nereikalauk…“ Kartą buvau toje vakarienėje, kurios vyksta tamsoje. Ir supratau, kad nematyti – reiškia gyventi visiškai kitaip. Iš tikrųjų Edgarui labai sunku, bet jis viską padaro gerai. Jis iš manęs reikalauja, ir aš stengiuosi jam duoti kuo daugiau“, – pasakoja Ramūnas ir tuoj pat priduria, kad dažnai po ilgiau nei dvi valandas trukusios rytinės treniruotės Edgaras atsisako eiti namo ir prašo papildomų startų. Tokiais atvejais treneris beveik niekada nenusileidžia – pakelia balsą ir veja sunkiai kvėpuojantį sportininką į rūbinę. Tik tada stengiasi nekalbėti, kad neišsiduotų, jog visą šį laiką iš tikrųjų šypsojosi.

 

 

Nė vieno medalio ant sienos, daug palaikymo iš vidaus

Gavęs ar negavęs papildomų pratimų, po treniruotės Edgaras visada grįžta namo. Ten jį pasitinka mama Sandra – moteris vidutinio ūgio, šviesių plaukų ir tokių pat šviesių veido bruožų. Ji ir Edgaro tėtis gyvena toli nuo Kauno centro, mažame dviejų kambarių butuke kartu su trimis vaikais – Edgaras turi dar dvi seseris, iš kurių viena gimė likus vos trims mėnesiams iki parolimpinių žaidynių. Nors jų bute visai nedaug daiktų, atrodo, kad kiekvienas jų turi savo vietą – ir spinta, ir sofutė, ir televizorius, ir dviaukštė Edgaro bei sesės Livetos, ir mažytės Viltės lovos. Medalių ant sienų arba diplomų rėmeliuose nesimato ir, jei nebūtų žinoma, kad Edgarui priklauso trys parolimpiniai „A“ lygio normatyvai, būtų beveik neįmanoma įtarti, kad čia gyvena aktyviai sportuojantis Lietuvos rinktinės narys. Tačiau nepaisant išorinės aplinkos kuklumo, Edgaro pasiekimais didžiuojasi visa šeima.

„Mums tada vėlai vakare pranešė. Aš iškart apsiverkiau, buvo labai džiugu. Labai didžiuojuosi savo sūnumi. Tiesiog euforija apima, kai pagalvoju, kad jo svajonė išsipildė, nes Edgaras mums visąlaik sakė: „Aš tai padarysiu ir nesvarbu, kaip.“ Tą dieną, kai sužinojo, kad jos sūnus įvykdė parolimpinių žaidynių normatyvus, Edgaro mama iki šiol prisimena blizgančiomis akimis. Apie sportą su savo vaiku ji beveik nekalba, nes tai trukdo jo nusiteikimui prieš varžybas, o grįžęs iš treniruotės Edgaras iš karto krenta į lovą. Trumpos žinutės: „Sveikas, gyvas“, „Turiu medalį“, „Lauk, greit grįšiu“ dažniausiai tampa vienintele pokalbių apie plaukimą alternatyva, todėl Edgaro tėvai visada stengiasi laikyti telefonus prie savęs. Sesuo Liveta irgi nori padėti broliui ir prisidėti prie jo pasiekimų – nepaisant to, kad ji mokosi aštuntoje klasėje, o Edgaras – vienuoliktoje, ji ruošia pamokas kartu – garsiai skaito jo programos kūrinius tol, kol brolis gali juos atpasakoti.

To paties maršruto tie patys iššūkiai

Vaikų užsispyrimas stebina Edgaro tėvus – nors tėtis stengiasi nuvežti sūnų į baseiną, dėl laiko stokos ne visada spėja tai padaryti. Nenorėdamas praleisti treniruotės, Edgaras važiuoja pats. Paėmęs baltąją akliesiems skirtą lazdelę, kuria tikrina duobes ir kliūtis, pažįstamame kieme jis lengvai apeina stulpus, prieš šaligatvio bortelius pakelia koją, o nuėjęs iki stotelės pirmas išgirsta atvažiuojantį troleibusą. Geras orientavimasis žinomoje aplinkoje klaidina praeivius, todėl kartais, kai Edgarui reikia pagalbos, jie ne visada nori ją suteikti. Yra buvę atvejų, kai paprašius pasakyti atvažiuojančio troleibuso numerį buvo atrėžta: „Ko klausi, tipo pats nematai?“ O Edgarui sėdint ir nežinant, kad šalia stovi pagyvenę žmonės, jis kartais susilaukia mėginimų paauklėti.

„Kartą su juo važiavau troleibusu ir trumpam išėjau nusipirkti bilietėlio. Iš karto išgirdau ant Edgaro rėkiančią moteriškę. Mano sūnus jai sakė: „Aš nematau, tuoj ateis mama.“ „Tu stok!“ – kirto moteris ir vos netrenkė rankinuku jam per kuprą. „Pasitrauk, senas žmogus nori atsisėsti“, – pyko bobutė… O jis, vaikas, nežinojo, ką daryti, tiesiog atsistojo ir stovėjo…“ – liūdnai atsidūsta Sandra ir priduria, kad galėtų miegoti ramiai tik tada, jei Lietuvos žmonės kitaip žiūrėtų į neįgaliuosius, o visi Kauno šviesoforai būtų įgarsinti.

Viltis, bet ne tik olimpinė

Edgaras supranta mamą, tačiau apie problemas vis tiek kalba nenoriai. Tik juokiasi, kad po atsitrenkimų baseine jis nebebijo kliūčių gatvėje. Sandra sako, kad jos sūnus į viską žiūri optimistiškai ir labai nemėgsta skųstis. Net ir tada, kai pradėjo silpti regėjimas, Edgaras tylėjo. Ilgą laiką tėvai galėjo tik įtarti, kad su jų vaiku vyksta kažkas, apie ką jis nenori niekam pasakoti. O tuo metu Edgaro matomas vaizdas vis stipriau susiliedavo ir šviesos, kurias anksčiau jis galėjo atskirti, palaipsniui geso. Paskutinis signalas buvo, kai eilinį, į visus kitus panašų, vakarą Edgaras, rodydamas pirštu į susuktus šiukšlių maišus, pasakė, kad nori šokolado.

„Man buvo be galo skaudu, nes jis mano sūnus. Kai pati jaunystė, kai jis galėtų džiaugtis gyvenimu, jis nemato. Vaikšto su mama už rankos. Aš ilgai su tuo nesusitaikiau, vis ėjau pas gydytojus turėdama vienintelę mintį: „O gal? O gal yra vilties?“ – po šių žodžių Edgaro mama nutyla ir atrodo, kad kambaryje pradeda trūkti oro.

Po kurio laiko Sandra tęsia: „Aš, būdavo, sėdžiu, verkiu, o jis lyg jausdamas: „Mama, verki?“, „Ne, neverkiu…“, „Verki, verki“, – sako.“

Tačiau, laikui bėgant, Edgaro šeima susigyveno su jo apakimu. Tėtis Virginijus sako, kad pačios sūnaus akys sveikos, tačiau problema – jų nervai, kurių išgydyti šiandien neįmanoma, todėl reikia mokytis laimingai gyventi nematant.

Ir Edgaras tai daro – praleidžia daug laiko su draugais, prašo mamos apibūdinti ką tik gimusią sesę ir svajoja įrašyti į knygas savo pergales bei rekordus. Jis žino, kad reikia daug darbo bei užsispyrimo, tad jų jam netrūksta. Kaip ir įsitikinimo, kad vieną dieną pažengus mokslui jis vėl galės matyti saulę ir medžius, kurių kontūrus gerai atsimena iki šiol.

LENGVAATLEČIAI

RAMUNĖ ADOMAITIENĖ: Nevienareikšmiška dovana

Sofija Korf, „Nanook“

 

Keturi suaugę žmonės ir dvejų metų mergaitė beveik kasdien ateina prie Respublikinės Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyriaus langų. Jie tai daro jau mėnesį ir visą laiką sustoja toje pačioje vietoje. Suaugusieji kalbasi apie įvairius dalykus, aptaria naujienas, mažytė tuo metu šūkauja ir dainuoja. Visi stengiasi kuo daugiau triukšmauti, kartas nuo karto pažiūrėdami į pravirą langą. Dažniausiai nieko neįvyksta, ir kompanija, praleidusi čia kelias valandas, lėtai pasuka namų link taip ir nepamačiusi žmogaus, dėl kurio buvo atėjusi. Ši kasdienė rutina pasikeis tik 1997 m. rudenį, kai paskambins gydytojas ir pasakys, kad lengvaatletė Ramunė Adomaitienė – mažytės mama ir suaugusiųjų dukra bei sesuo – pagaliau atsibudo iš komos. Ir pridurs, kad pirmas žodis, kurį ji ištarė, buvo „bėga“.

Keli pasaulio rekordai, du aukso, trys sidabro medaliai ir viena pasaulio čempionatų bronza, antra ir trečia vietos Europoje – tokią informaciją apie Ramunės pasiekimus neįgaliųjų sporte teikia Tarptautinis parolimpinis komitetas. Pati Ramunė šių skaičių patvirtinti negali, nes juokdamasi sako, kad niekada nebandė skaičiuoti savo apdovanojimų. Vienintelis dalykas, kurį ji žino tiksliai – tai, kad jos kolekcijoje vis dar nėra parolimpinio medalio. Nuo jo 2012 m. Londone šuolių į tolį rungtyje 4,67 m nušokusią Ramunę skyrė vos vienas centimetras. Tačiau 2016 m. ji sugrįžo į Lietuvos rinktinę ir tapo vienintele dalyve moterimi, važiuojančia į Rio de Žaneiro parolimpiadą.

Sporto vienvaldystė

„Nežinau, kiek man tada buvo metų, bet į sporto salę pradėjau eiti nuo mažens. Stovėdavau ten su suknia iki bambos, sandalais, surištu kuoduku ir bandžiau vadovauti vyresnesniems. Nors pati dar nesitreniravau, jau dalyvavau sportiniame procese ir visus pažinojau“, – juokiasi Ramunė, taip ir nesugebėjusi prisiminti dienos, kai pirmą kartą pamatė stadioną. Jos mama Algina Vilčinskienė sutinka, kad dukros gyvenime sportas buvo visada, nes su lengvąja atletika Ramunė susipažino anksčiau nei išmoko vaikščioti – dar gulėdama vežimėlyje ji jau matė, kaip jos trenere dirbanti motina ruošia auklėtinius varžyboms. Aplinka, dešimtkovininko tėčio ir Lietuvos rekordininkės mamos genai padėjo pagrindą prisirišti prie fizinės veiklos, todėl pradėjusi lankyti pradinę mokyklą, Ramunė nusprendė, kad nori tapti profesionalia lengvaatlete ir dalyvauti olimpiadoje, kurią nuolatos stebėdavo per televizorių. Nuo to laiko į klausimą, kuo norėtų būti užaugusi, ji visada atsakydavo: „Tik sportininke!“, o daugelio vaikiškų piešinių siužetais tapo jos bėgimai, šuoliai ir metimai.

„Jei kalba ėjo apie sportą, Ramunėlė būdavo labai užsispyrusi. Net tada, kai mokytojai palikdavo po pamokų, ji išmesdavo kuprinę pro langą ir kartu su draugėmis bėgdavo į treniruotę. Net į savo išleistuves nėjo, nes nenorėjo praleisti užsiėmimų“, – kalbėdama apie dukros vaikystę Algina pradeda šypsotis, nors prieš keturiasdešimt metų dėl tų pačių dalykų galėdavo ir supykti. Tačiau vis tiek visada palaikė Ramunę, kuri tęsė treniruotes net ir išvažiavusi iš gimtosios Klaipėdos į Vilnių, kur tik pradėjusi studijuoti geografiją Pedagoginiame institute beveik iš karto perėjo į Kūno kultūros fakultetą.

Čia Ramunė rimtai ruošėsi daugiakovei, savanoriškai atsisakiusi gyvenimo už maniežo ar stadiono. Pasimatymai, studentų vakarėliai, net Kūčių vakarienė namie – viskas, kas galėjo bent truputį blaškyti treniruotėms skirtą dėmesį, buvo nustumta į antrą, trečią, o gal net į dešimtą planą. Savo jaunystę, ambicijas ir jėgas Ramunė skyrė tik šuoliams, bėgimams ir metimams, kurie sudaro daugiakovės rungtį. Po kurio laiko pastangos per treniruotes virto rezultatais per varžybas ir Ramunė laimėjo Lietuvos čempionato sidabrą. Atrodė, atėjo metas pasiekti dar daugiau, tačiau pabaigusi studijas ir nepatekusi į Tarybų Sąjungos rinktinę, ji turėjo grįžti namo į Klaipėdą. Nematant tolimesnės perspektyvos, mintys apie profesionalią lengvaatletės karjerą kasdien nyko, kol vieną dieną dingo visai. Tada vietoje olimpinės aprangos, apie kurią Ramunė svajojo vaikystėje, ji apsivilko sportinį kūno kultūros mokytojos kostiumą ir nuėjo dirbti į vidurinę mokyklą.

Karšta diena ir netikėtai prasidėjęs ruduo

Išėjusi iš profesionalaus sporto, Ramunė vis tiek neišsiskyrė su fizine veikla – net ir treniruodama mokinius, kartais palenktyniaudavo su vyresnių klasių vaikinais. Vienintelis gyvenimo įvykis, trumpam išstūmęs buvusios lengvaatletės varžybų ir treniruočių ilgesį, buvo vestuvės ir dukros Robertos gimimas. Tačiau net ir nuoširdi gili meilė negalėjo išskirti Ramunės ir sporto, todėl, praėjus dvejiems metams, ji nuvedė Robertą į darželį, o pati išėjo į darbą.

„Buvo vasaros pabaiga, labai karšta diena. Aš grįžau po motinystės atostogų, reikėjo paruošti mokyklos sporto salę naujiems mokslo metams. Tačiau atvažiavo mano vyras ir pasiūlė kartu su juo nuvežti tepalus į Šilutę. Aš visą laiką jį lydėdavau, tad ir dabar kolegos pasakė: „Važiuok, nereikia čia dirbti, atiduodame tave.“ Na tai mes ir išvažiavome. Išvažiavome ir nenuvažiavome“, – apie vieną lemtingiausių savo gyvenimo akimirkų Ramunė kalba labai ramiai, beveik buitiškai. Ji negali prisiminti, kas tiksliai įvyko tą dieną ir visą istoriją žino tik iš liudininkų žodžių: nors degė raudonas šviesoforo signalas, jie su vyru važiavo per geležinkelio pervažą, mašinos ratas įstrigo bėgiuose ir į juos įvažiavo atlėkęs traukinys. Toliau – greitoji, operacija ir mėnuo komoje.

„Paskambino Ramunės vyro mama. Verkdama pasakė: „Kęstas žuvo.“ Nieko nesupratau, klausiau: „Kas buvo? Kas?!“ Tik po kurio laiko sulaukėme skambučio iš ligoninės, mus tada kvietė atpažinimui… Manęs į vidų neleido, tai nuėjo vyras. Grįžęs pasakė: „Aš jos neatpažinau.“ Ji tada buvo visai be veido…“ – pasakoja Algina, iki šiol gerai prisimenanti kiekvieną prieš devyniolika metų vykusių įvykių detalę. Naktį po tos dienos ji praleido už operacinės durų, bijodama, bet laukdama atsakymo bei bandydama suregzti maldos žodžius, kuriuos išmoko Sibiro tremtyje. Pagaliau po aštuonių valandų operacijos išėjo gydytojas Vytautas Grykšas.

„Jis į žmogų buvo nepanašus – baltas, pervargęs… Tik prakaitas žliaugė. Aš dar jo klausiau: „Na kaip, išgyvens?“ Jis tik numojo ranka. Vėliau pasakė: „Nežinau, nežinau, nežinau“, – tęsia Algina. Ramunės būsena tada buvo sunkesnė nei jos vyro Kęstučio, kuris, kitaip nei galvojo jo mama, pranešusi Alginai apie avariją, buvo gyvas. Gulėdamas reabilitacijoje, jis kiekvieną dieną jautėsi vis geriau, tačiau po kurio laiko jo skrandyje atsivėrė opa. Apie šią lėtinę ligą nežinojo nei gydytojai, nei Kęstutis, visą vasarą jautęs skausmus, bet taip ir nenuėjęs pasitikrinti. Laiku nenustačius diagnozės, Ramunės vyro išgelbėti nepavyko, ir Kęstutis mirė.

(Ne)susitaikymas

„Mama man sakė, kad negerai nešioti kryžių, kad tai kenkia gyvenimo karmai. Tačiau man šį kryželį kaip tik tais metais padovanojo vyras. Buvo mano gimtadienis ir aš neturėjau jokių minčių apie jokias karmas, todėl tiesiog užsikabinau jį“, – kalbėdama Ramunė pirštais pradeda sukioti kryželį, kurį ant kaklo nešioja iki šiol. Apie vyro žūtį ji sužinojo paskutinė – iš pradžių gulėjo komoje, vėliau atsibudo, bet galvojo, kad jai penkiolika ir ji vis dar Vilčinskaitė. O po to, kai atmintis sugrįžo, gydytojai liepė laukti tol, kol ji nors truputį apsipras su tonomis užgriuvusios informacijos. Tačiau atidėlioti darėsi vis sunkiau, todėl vieną dieną, kai Ramunė buvo išvykusi reabilitacijai į Palangą, kur mokėsi vaikščioti iš naujo, jai buvo papasakota apie tai, kas nutiko.

„Ji nutilo ir viskas. Aš nežinojau, ką daryti“, – prisimena Algina, paprašiusi Kęstučio sesers pranešti šią žinią jos dukrai. Sužinojusi tiesą Ramunė tylėjo tris dienas, tačiau kodėl ji neištarė nė žodžio, neaiškina ir dabar. Tik sako, kad per dvejus metus buvimo kartu nespėjo pajusti vedybinio gyvenimo, kurio nepažinojo nei iki tol, nei paskui.

Bet pasinerti į depresiją Ramunei buvo per didelė prabanga – namie jos laukė mažoji Roberta, kuri tada nelabai galėjo suvokti, kokia nelaimė nutiko jos šeimai, bet viską matė iš močiutės ir senelio veidų. Pirmas susitikimas su mama įvyko neurochirurginiame kabinete, kuriame mergaitė iš karto apsiverkė. Ramunė prisimena, kad tik pamačiusi savo dukrą, tuoj pat ją atpažino: „Čia mano Roberta verkia“, – sakiau… Maniau, kad liūdi, nes ligoninės patalynė balta, o namie – spalvota. Taigi paprašiau, kad atneštų mūsų spalvotąją… Negalvojau, kad ji verkia dėl to, kad mano veidas susiūtas kaip kriaušė, juk į veidrodį nežiūrėjau du mėnesius. O ji manęs bijojo, drebėjo visa. Jai – dveji ir ji pamatė tokią mamą…“

Išėjusi iš ligoninės ir išvykusi į reabilitaciją Palangoje Ramunė žinojo, kad neištvers čia skirtų dviejų savaičių. Nors dar neseniai jai keitė visą kairę veido pusę, dantis, žandikaulį ir nosį, o ji pati sėdėjo vežimėlyje, Ramunė norėjo kuo greičiau grįžti pas Robertą, todėl nuo ryto iki vakaro treniravosi sanatorijos sporto salėje. Po keturių reabilitacijos dienų ji jau atėjo į valgyklą su ramentais, o dar po dviejų išvažiavo namo.

Viena iš nedaugelio

Grįžusi namo, Ramunė turėjo grįžti ir į gyvenimą. Ji stengėsi tai daryti taip, kaip buvo įpratusi – treniravosi, bandydama priversti dirbti sumedėjusį ir tarsi svetimą kūną. Tuo metu Ramunė negalvojo apie varžybas, bet vėliau, stebėdama kitos Lietuvos neįgaliųjų sportininkės Aldonos Grigaliūnienės pergales, susimąstė: „O gal verta pabandyti sportuoti profesionaliai?“ Ir, priėmusi sprendimą vėl grįžti į šį sektorių, beveik iš karto susidūrė su naujais sunkumais.

„Važiavome mes į Jurbarką, į Lietuvos neįgaliųjų varžybas. Tai ji ten bėgo, griuvo, vėl bėgo ir griuvo… Bet vis tiek laimėjo ieties metimą. O kai atėjo prie apdovanojimų, ją patraukė nuo pakylos ir pasakė: „Tu nebūsi apdovanota, nes esi sveika“, – Alginai kalbant apie dukros debiutą, jos balse ir dabar galima išgirsti slopinamo pykčio natas. Anot jos, nenoras pabrėžti savo negalią ir parodyti, kad skauda žengiant kiekvieną žingsnį, lėmė tai, kad net ir gavusi F38 neįgalumo grupę, reiškiančią judėjimo sutrikimus, Ramunė iki šiol sulaukia komentarų: „Ko čia įsivaizdini, už kiek grupę nusipirkai?“ Tačiau ji nebekreipia į juos dėmesio ir kasdien keliasi kartu su saule, kad galėtų pradėti dieną sportuodama su savo šunimi, kuris, kaip sako pati Ramunė, buvo šalia jos nuo pat kėlimosi iš lovos pradžios. Dabar ji ruošiasi jau trečiosioms parolimpinėms žaidynėms ir net nenutuokia, kad moterys su negalia šiose varžybose dar niekada nebuvo sudariusios daugiau trečdalio dalyvių, o pasaulinė statistika skelbia, kad net 93 % jų apskritai nedalyvauja sportinėje veikloje.

02 Moterys parolimpinese

Tačiau, net jei Ramunė žinotų šiuos skaičius, tikriausiai nekreiptų į juos jokio dėmesio, kaip nekreipia dėmesio į tai, kad beveik nejaučia ir nevaldo kairės veido pusės. Tik sako, kad žiemą dėl to labai nepatogu, nes pabalus sveikajai daliai, sužalotoji pradeda raudonuoti. Tačiau, kalbėdama apie tai, Ramunė juokiasi: „Nieko, užsidengi šaliku ir eini.“

O eina ji irgi ne visai lygiai – viena koja iki šiol nepaklūsta, todėl Ramunė vadina ją ramsčiu, įkištu į dubenį. Bet vis tiek sako, kad šoka į tolį ir be jos, nes reikalingas judesys yra jos kraujyje. Ir, nepaisant to, kad iš visų daugiakovės rungčių, kuriose ji dalyvavo anksčiau, šiandien liko tik ši, profesionalaus sporto pasekmės Ramunės negąsdina. Nors vaikystėje ji piešdavo olimpinius žiedus, o ne parolimpinių žaidynių simbolį, dabar vis tiek mano, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi: „Ačiū Dievui ar ne ačiū, bet jis priartino mane prie svajonės. Ir dabar man atrodo, kad aš visada tokia buvau ir visada tokia būsiu.“

 

 

MINDAUGAS BILIUS: Nieko nepalikti nepadaryta

Sofija Korf, „Nanook“

 

Populiarioje Kauno sporto salėje atsimušdami į blizgančias grindis barška laibi štangų grifai ir figūringi svarmenys. Vaikinai renkasi treniruoklius, kurie geriausiai išryškintų jų pečių juostą ir priverstų banguoti dvigalvius raumenis. Merginos, atsistojusios arčiau didelių veidrodžių, tikrina, ar tarp šonkaulių atsirado išsvajota plonytė linija, išnykstanti kiek aukščiau bambos. Netoli šios margos grupelės treniruojasi sportininkas, visai nepanašus į kitus. Apsivilkęs paprastais medvilniniais marškiniais su užrašu „Lietuva“, mūvintis trumpus pilkus šortus, jis bando išlaikyti pusiausvyrą viena koja stovėdamas ant balansinės pagalvėlės – nestabilaus, nuolatos judančio daikto, kiek primenančio per pusę perpjautą kamuolį. Pastebėjęs mano žvilgsnį, vyras prabyla: „Matote mano blauzdas? Ar jos dar skiriasi viena nuo kitos?“ Išgirdęs nedrąsų „taip“, atsidūsta ir žiūrėdamas į savo kairę koją, kiek mažiau nei per pusę plonesnę už dešiniąją, sako, jog padarys viską, kad vieną dieną jos atrodytų vienodai. Šis sportininkas – Mindaugas Bilius ir, išgyvenęs 27 kaulų lūžius 58 vietose, jis ruošiasi kelionei į Rio de Žaneirą, kur svajoja atsistoti ant aukščiausio parolimpinės pakylos laiptelio.

Abi rungtys, kurias atlieka Mindaugas – rutulio stūmimas ir disko metimas – jam pažįstamos nuo dvyliktos klasės, kai pradėjo lankyti lengvąją atletiką. Ir, nors Mindaugui sportuoti sekėsi, apie profesionalaus sportininko karjerą jis negalvojo. Baigęs tris kursus Šiaulių universitete, kuriame studijavo kūno kultūros ir sporto pedagogiką, Mindaugas vasarą išvažiavo dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten įkūrė savo verslą ir vietoje planuotų trijų mėnesių pasiliko aštuoneriems metams. Mintys apie grįžimą namo po truputį ištirpo kasdienėje rutinoje ir Mindaugas priprato prie savo naujo gyvenimo. Jis vertino atsiradusius draugus ir džiaugėsi, kad per atostogas gali išvykti su jais plaukioti kateriais arba slidinėti kalnuose tarp Nevados ir Kalifornijos. Tačiau pasiektas stabilumas tebuvo trapi iliuzija, subyrėjusi per vieną vakarą.

51 kg ir 10 % išgyventi

„Žinau, kad važiavau žaisti boulingo su draugais. Prabundu, matau gelsvą palatą ir galvoju: „Velnias, boulinge to nėra“. Žiūriu, šalia sėdi seselė. Tai ji man ir paaiškino, kas nutiko“, – pasakoja Mindaugas ir su šypsena prisimena, kad pabudęs iš dvi savaites trukusios komos vietoj 110 kg svėrė vos 51 kg, bet vis tiek sugebėdavo pajuokauti, kad pagaliau atsikratė viršsvorio.

Pačios avarijos, dėl kurios jis pateko į ligoninę, Mindaugas neprisimena ir šiandien, o visą tą vakarą nutikusią istoriją atpasakoja iš policijos darbuotojų žodžių: „Buvo kažkaip taip: aš išvažiavau iš kiemo, o tada į mano mašinos galą įvažiavo kita mašina. Aš pradėjau verstis – tiesiai į kažkokį treilerį ar autobusą, kuris stovėjo šalia.“ Anot Mindaugo, smūgis buvo labai stiprus ir, įvertinę lietuvio būklę, likusiems gimtinėje tėvams gydytojai pranešė, kad jų sūnaus galimybė išgyventi tėra 10 %.

„Mane surinko iš gabaliukų. Buvo lūžę visi šonkauliai, raktikaulis, žastikaulis. Dešinėje smegenų pusėje išsiliejo kraujas. Dėl to šiandien mano kairė pusė truputėlį pažeista – nejaučiu kojos ir dalies rankos“, – pasakoja švytintis ir iš pirmo žvilgsnio visiškai sveikai atrodantis trisdešimt ketverių metų Mindaugas. Tai, kad jis išgyveno didelę traumą, galima įtarti tik pamačius jo skirtingas blauzdas ir įprotį nukelti svorį nuo pažeistos pusės – stovėdamas arba vaikščiodamas jis visą krūvį skiria dešinei kūno daliai. Tačiau, jo manymu, tai yra smulkmenos, nes buvo laikai, kai ir penki metrai atrodė labai ilga distancija, o savarankiškas ėjimas iki tualeto prilygo žygdarbiui. Bet žingsnis po žingsnio Mindaugas išėjo iš savo palatos – iš pradžių į koridorių, vėliau iki simpatiškos seselės, o po to jau galėjo savarankiškai vaikščioti ligoninės kieme.

Varžybos be varžovų, darbas be atlyginimo

Nepaisant to, kad iki avarijos Mindaugas buvo apsuptas įvairių žmonių, palatoje jis beveik visada gulėjo vienas. Iš gausybės pažįstamų jį lankydavo vienintelis draugas Tomas iš Čikagos, kuris gyveno už 2 tūkst. mylių ir 30 valandų kelio. Jis dirbo sunkvežimio vairuotoju ir stengėsi kuo daugiau krovinių vežti per Kaliforniją, kur gulėjo Mindaugas. Tačiau tai padaryti pavykdavo ne visada, todėl pagrindiniu Mindaugo išsigelbėjimu tapo jo kasdieniai pokalbiai su tėvais Lietuvoje. Ilgai trukę skambučiai ir trys menėsiai ligoninėje, daugiausia praleisti vienatvėje, galiausiai lėmė tai, kad Mindaugas nusprendė, jog JAV jo niekas nebelaiko, ir grįžo namo.

Čia Mindaugas atnaujino savo studijas. Atlikdamas praktiką Šiaulių manieže, gavo pasiūlymą išbandyti save neįgaliųjų sporte. Jis sutiko ir po pusės metų laimėjo Lietuvos čempionatą, pagerinęs šalies rekordą. Mindaugas pripažįsta, kad didelę įtaką tokiam žaibiškam pasiekimui turėjo jo treniruotės jaunystėje, tačiau mano, kad lengvas pergales lemia ir kai kurios sisteminės Lietuvos parolimpinio sporto problemos: „Žmonių su negalia Lietuvoje daug, tačiau mūsų čempionatai atrodo silpnai. Yra keli sportininkai, bet kiti nuo jų labai atsilieka. Dėl to dabar aš jau kelerius metus nebedalyvauju tose varžybose.“ Tęsdamas mintį, Mindaugas priduria, kad lietuviai tarptautinio lygio rezultatų dažniausiai pasiekia savo pačių iniciatyva, su savanorių pagalba arba neoficialių struktūrų dėka. Geriausias pavyzdys – jo paties bendravimas su buvusiu olimpiečiu ir nusipelniusiu Lietuvos treneriu Rimantu Plunge. Jis ruošia Mindaugą varžyboms nuo 2012 m., tačiau už šį darbą nėra gavęs nė cento, nes neturi trenerio licencijos. Rimantas sako, kad padeda Mindaugui ne dėl pinigų: „Nors aš beveik visą gyvenimą praleidau profesionaliai sportuodamas, nuvažiavęs į Londono parolimpines žaidynes, buvau sukrėstas. Stadionas buvo sausakimšas – 80 tūkst. žiūrovų, nėra vietos obuoliui nukristi. Žmonės ėjo nuo ryto iki vakaro, žiūrėjo, kaip tie, įvardyti neįgaliaisiais, daro tokius dalykus, kurie galingiems neprieinami. Ir tas supratimas, kad žmogaus galybė – ne raumenys, ne kūnas, o kažkas kita, tapo vienu iš motyvų, kodėl man norisi padėti Mindaugui.“

Mindaugas prieš Mindaugą ir paskutiniai pasiruošimo akcentai

Šiandien nuoširdi Rimanto pagalba tapo jam antruoju darbu – šią vasarą beveik kiekvieną rytą jis praleidžia su Mindaugu. Du vyrai susitinka „Ąžuolyno“ aikštelėje, esančioje už „Dariaus ir Girėno“ stadiono Kaune, ir eina šlifuoti Mindaugo metimo technikos. Jų duetas kontrastingas ir pastebimas iš tolo – Mindaugas treniruojasi labai emocionaliai ir beveik visada palydi skriejantį įrankį galingu riksmu. Tuo metu Rimantas dažniausiai negarsiai išsako savo pastabas ir vos nusišypso, kai pastebi auklėtinio pažangą. Pasibaigus rytinei treniruotei, į kurią treneris Rimantas ateina per savo pietų pertrauką, jis grįžta į darbą biure, o Mindaugas, truputį pailsėjęs, nuvažiuoja į sporto salę, kur vėl pradeda akistatą su savo kūnu. Jam skirta F37 neįgalumo klasė, reiškianti vienos pusės paralyžių, tačiau Mindaugas nemano, kad yra dalykų, kurių jis negali padaryti. Tik kaltai šypsosi sakydamas, kad dėl nuolatinio ruošimosi varžyboms jau kelerius metus jam neišeina paatostogauti su savo žmona. Tačiau pamąstęs Mindaugas priduria, kad dabartinį gyvenimą sunkiai įsivaizduoja be šios, nors ir varginančios, bet mylimos rutinos: „Aš galvoju, kad ta avarija turėjo būti, kad atsirasčiau čia, kur esu dabar. Kad sugrįžčiau į Lietuvą, ateičiau į neįgaliųjų sportą ir baigčiau mokslus. Man dabar įdomu gyventi, įdomu važinėti, įdomu sportuoti ir įdomu padėti kitiems. Ir aš galvoju – tai ir yra mano gyvenimo tikslas.“

Nuoširdus darbas ir atsidavimas savo veiklai padeda Mindaugui suderinti iš pirmo žvilgsnio nelabai suderinamus dalykus. Net ir kurdamas neįgaliųjų sporto klubą „Šiaulietis“ bei studijuodamas magistrantūroje (2013 m. jis įgijo diplomatijos ir tarptautinių santykių specialybę Vytauto Didžiojo universitete, 2016 m. baigė turizmo ir sporto vadybą Lietuvos sporto universitete), šią vasarą jis pagerino Europos rutulio stūmimo rekordą, nustūmęs įrankį 16,07 m ir Europos čempionate laimėjo ne tik šią rungtį, bet ir disko metimą. Šie pasiekimai ir gera sportinė forma per treniruotes lemia tai, kad už jo nugaros pažįstami pradeda šnabždėtis apie parolimpinio medalio galimybę. Tačiau Mindaugas stengiasi nekreipti dėmesio į didėjančią įtampą, sakydamas, kad, jei nepasiseks Rio, visada lieka Tokijas. Ir tik jo treneris Rimantas Plungė žino, kas iš tikrųjų darosi auklėtinio sieloje.

„Kiekvienam sunku. Ir jam. Jis pats sau toks varžovas, kurio neįmanoma įveikti, su kuriuo galima tik garbingai kovoti. Taip yra kiekviename individualiame sporte, nes čia svarbiausia – nugalėti save. Todėl Rio de Žaneire aš linkiu Mindaugui Biliui įveikti Mindaugą Bilių. Ir nieko nepalikti nepadaryta“, – ištaria Rimantas, žiūrėdamas kažkur tolyn ir šypsodamasis paslaptinga išminčiaus šypsena.

JONAS SPUDIS: Laiku į kitą traukinį

Sofija Korf, „Nanook“

 

„Sporto salės nebuvo. Išnaudodavome mokyklos koridorius. Užbėgdavome laiptais, perbėgdavome koridorių ir nusileisdavome kitame gale. Visų Lietuvos mokyklų varžybose užėmėme trečiąją vietą. Penkių bernų komanda iš Ubiškės buvo trečia Lietuvos čempionate!“ – linksmai nusijuokia lengvaatletis Jonas Spudis, prisiminęs savo kelio į didįjį sportą pradžią. Dabar, būdamas 36-erių, jis kasdien aunasi sportbačius ir truputį šlubuodamas išeina į treniruotę. Ten jis ruošiasi vienoms svarbiausių varžybų savo gyvenime. Ir nors olimpinį takelį Jonas tikėjosi išbandyti dar prieš dvylika metų Atėnų žaidynėse, jo svajonė pareikalavo įveikti truputį daugiau iššūkių. Prieš penkerius metus Jonas pateko į autoavariją, o 2016 m. – į nacionalinės parolimpinės rinktinės sudėtį.

Praėjus dvejiems metams po patirtos traumos, 2013 m. Jonas nusprendė išbandyti save neįgaliųjų sporte, o 2014 m. laimėjo Europos čempionato ieties metimo rungtį. Dar po dvejų metų tokiose pat varžybose iškovojo sidabrą, pagerino Lietuvos rekordą ir įvykdė parolimpinių žaidynių normatyvą. Iš pradžių pasiektas rezultatas negarantavo dalyvavimo Rio de Žaneire, tačiau po to, kai Tarptautinis parolimpinis komitetas skyrė Lietuvai dvi papildomas kvotas, Jonas užsitikrino vietą parolimpiadoje. „Niekam nieko nepasakojau kol pats nepripratau prie šios minties. Bijojau emocijų protrūkio“, – sako Jonas paslėpdamas šypseną ir tuoj pat nuleidžia šviesias laimingas akis. Vėliau priduria, kad jo šiandieniniai pasiekimai nebūtų įmanomi be ilgų metų, praleistų sveikųjų sporte, kai jis turėjo daug vilčių ir patyrė nemažai nusivylimų.

Skilę langai ir žygiai geležinkelio bėgiais

„Ubiškėje mes gyvenome nuosavame name. Kitoje gatvės pusėje buvo tik pieva, kur vasarą smaigstydavau ietis. Ją kūno kultūros mokytojas man buvo davęs netgi namo parsinešti. Dar akmenis patikdavo mėtyti, dažnai su draugais lenktyniaudavome, kas toliau numes. Jausdavau, kad ranka smagi ir tas akmuo gerai skrenda. Yra buvęs atvejis, kai numečiau net per stipriai ir kažkur skilo langas“, – pasakodamas apie savo vaikystę Jonas tyliai nusijuokia. Ilgos dienos kieme su draugais ir spartakiškas ruošimasis išnaudojant mokyklos infrastruktūrą pasirodė esą labai veiksminga rezultatų siekimo sistema. Trečia vieta Lietuvos čempionate, nuolatinės pergalės Telšių rajono pirmenybėse ir geri asmeniniai pasirodymai lėmė tai, kad Jonas ir jo kompanija buvo pastebėti Telšių sporto mokyklos trenerių, kurie pasiūlė atstovauti jų komandai.

Galimybė apsiauti startukus ir bėgti dengto stadiono takeliu buvo labai viliojanti, todėl draugų būrys vieningai nusprendė ja pasinaudoti. Prasidėjo naujas pasiruošimo etapas – pasibaigus pamokoms mokykloje, vaikinai kasdien važiuodavo į Telšius, kur dažnai užtrukdavo treniruotėse ir nespėdavo į paskutinį autobusą namo. Tada pavargę ir apsikrovę sportinėmis kuprinėmis visi kartu keliaudavo į geležinkelio stotį. „Mūsų miestelis buvo miške, ten traukinys nestojo. Lipdavome kitoje stotelėje. Nuo jos žygiuodavome namo bėgiais kokius keturis kilometrus. Lengva buvo, linksma. Apie devintą jau grįždavome“, – optimistiškai tęsia Jonas, o į klausimą, kada jie ruošdavo pamokas, numoja ranka ir linksmai ištaria, kad buvo gabūs ir viską spėdavo.

Pasiekimas, bet ne tas

Vis dėlto, laikui bėgant sportuojančių draugų būrys pradėjo mažėti – vyriausieji įstojo į Karo akademiją, kiti pradėjo policininkų karjeras. Jonas, besimokydamas dvyliktoje klasėje, galvojo apie panašų kelią, tačiau visus jo planus sujaukė vienas skambutis iš Telšių sporto mokyklos. Paskambinęs direktorius pasakė, kad Jono ieško trenerė iš Šiaulių, stebėjusi jo debiutą daugiakovės rungtyje žiemos Lietuvos čempionate. Ir nors tuomet Jonas dalį rungčių pirmą kartą išbandė per pačias varžybas, trenerė Virginija Žiedienė įsidėmėjo jauną vaikiną.

„Aš tada nieko nežinojau – nei trenerių, nei jų pavardžių… Na, pasakė, kad reikia važiuoti į Šiaulius, susitikti ir pasikalbėti. Ten tais metais kaip tik atsirado nauja specialybė – kūno kultūros ir sporto pedagogika“, – prisimena Jonas. Tąkart jis greitai priėmė sprendimą, įstojo į pirmąją atsiradusios specialybės laidą ir pradėjo disciplinuotą pasirengimą daugiakovei. Mokyklos laiptų užgrūdintos kojos ir akmenukų svaidymo išlavinta ranka lėmė, kad jo stipriausiomis pusėmis tapo ieties metimas ir pusantro kilometro bėgimas. Tačiau Jonas sako, kad techninės daugiakovės rungtys iš pradžių sekėsi sunkiai: „ Kai grįžęs iš treniruotės užmigdavau, pradėdavau spardyti lovos galą. Kambariokai vis juokdavosi: „Ir vėl Juonis barjerus bėga.“

Vis dėlto noras laimėti ir sunkus fizinis darbas padėjo Jonui sumažinti atotrūkį tarp jo silpnų bei stiprių rungčių ir ne kartą laimėti Lietuvos čempionatą. Patekęs į nacionalinę rinktinę, jis penkerius metus iš eilės dalyvavo Europos taurės varžybose. Jonas netgi tikėjosi išvažiuoti į olimpines žaidynes ir buvo įtrauktas į kandidatų sąrašą, tačiau neįvykdė normatyvo ir liko stebėti varžybų per televizorių. Auganti konkurencija, bėgantys metai ir geresnio pragyvenimo šaltinio paieškos lėmė tai, kad Jonas pradėjo treniruoti vaikus. Tyliai, be oficialių pareiškimų ir beveik nepasteb jis pasitraukė iš didžiojo sporto, visų laikų geriausių Lietuvos daugiakovininkų dvidešimtuke palikęs tik savo pavardę.

Trumpam prarasta kontrolė

Nutaręs baigti profesionalų sportą, Jonas nemanė, kad tai bus tik trumpa pertrauka ir vieną dieną jis sugrįš į tarptautinę areną apsivilkęs Lietuvos aprangą. Taip pat nemanė, kad turės atsigulti ant operacinio stalo, kai sėdo prie savo automobilio vairo. Tačiau užteko vos vienos sekundės, kad būtų nubraukta didelė Jono gyvenimo planų dalis.

„Įvykis nebuvo kažkoks ypatingas. Pats paprasčiausias, neapdairus. Mintys buvo kažkur kitur ir sankryžoje aš išvažiavau į kelią, kur gavau šoninį smūgį. Plyšo tarpslankstelinis diskas, užspaudė kojų nervus. Atrodė, kad nieko baisaus, tik buvo pikta, nes mačiau žalią šviesoforo signalą ir galvojau, kaip čia mane numušė. Net nesupratau, kad nuo smūgio mane apsuko ir aš žiūriu kita kryptimi“, – Jono balsas tampa vis tylesnis, o pauzės tarp sakinių ilgėja. Tolesni įvykiai susipynė į chaotišką grandinę – susilenkęs Jonas išlipo iš automobilio, paskambino aštuntą mėnesį besilaukiančiai žmonai ir sugebėjo pats grįžti namo. Į Šiaulių ligoninės priimamąjį jis kreipėsi tik kitą rytą, kai suprato, kad beveik nebegali valdyti kojų. Po atliktų tyrimų Jonas iš karto buvo paguldytas į palatą, kur praleido ilgas valandas gerdamas nuskausminamuosius ir laukdamas operacijos. Pastaroji buvo nuolatos atidėliojama – iš pradžių dėl savaitgalio, paskui dėl to, kad buvo ne operacinė diena. Galiausiai Jonas paskambino į Klaipėdos ligoninę ir paaiškinęs, kas jam nutiko, buvo skubiai priimtas, o kitą rytą operuotas.

Nauja sena rungtis

„Man savęs negaila. Man gaila žmonos, kuriai buvo daug sunkiau. Viskas sukrito – pakeliui antras vaikiukas ir mano nelaimė“, – suvirpėjus Jono smakrui, jo pasakojimas nutrūksta. Bet po neilgos pertraukos ir poros gurkšnių vandens, nusišluostęs paraudusias akis Jonas tęsia savo istoriją.

Po operacijos Klaipėdoje jis išvyko reabilituotis į Palangą, o praėjus kelioms dienoms jo žmona Inga pagimdė dukrą Gerdą. Norėdamas padaryti staigmeną ir pasitikti savo mergaites bei sūnų Kristupą namuose, dar nepasibaigus reabilitacijai, Jonas pabėgo iš sanatorijos.

Slenkant laikui gyvenimas po truputį atgavo įprastą ritmą. Jonas pradėjo dirbti auklėtoju vaikų, turinčių elgesio sutrikimų, socializacijos centre bei atnaujino sportininkų treniravimą Šiaulių manieže. Nors dešinė jo koja atsistatė, kairė žemiau kelio liko paralyžiuota. Tačiau net ir šlubuodamas Jonas kasdien gerino savo judesius ir tai pastebėjo Deimantas Jusys, dirbantis su fizinių sutrikimų turinčiais sportininkais. Po trejus metus trukusių derybų jam pavyko įtikinti užsispyrusį Joną pamėginti vėl išeiti į sektorių ir varžytis su negalią turinčiais metikais. Naujas susitikimas su seniai pažįstama ietimi prikėlė kažkada nuslopintas svajones. Po dvejų metų darbo Jonas ją numetė ties 52,72 m atžyma, dešimčia metrų pagerinęs savo pirmųjų treniruočių po traumos rezultatus.

„Jaučiu, kad galėčiau ir daugiau. Bet baisu, nes nežinau, kaip tai gali baigtis. Visą laiką būnu ant ribos – tikrinu save, tikrinu, kiek dar galiu. Taip ir einu į priekį. Ir vis mažiau atsilieku nuo to rezultato, kurį buvau pasiekęs iki avarijos“, – pasakodamas Jonas vėl pradeda šypsotis. Jis supranta, kad F44 klasė, kurioje didelė dalis žmonių varžosi neturėdami galūnių, jam priskirta neatsitiktinai. Žino, kad prieš kiekvieną treniruotę turi apsijuosti specialiu diržu ir įsidėti pėdos įtvarą, kad neplyštų čiurnos sąnario raiščiai. Tačiau, nepaisant visų aplinkybių, Jonas tyliai, tarsi atskleisdamas didžiausią paslaptį, ištaria, kad svajoja sportuoti visą gyvenimą. Jam mažai rūpi modernūs varžovų protezai, žiūrovų spaudimas per varžybas užsienyje ir beveik visiškas jų nebuvimas Lietuvoje. Nuo žaidimų kieme laikų Jonas išsaugojo ne tik nerūpestingumą, ilgąjį žemaitišką o ir mažybinį Jonuko vardą, kuriuo į jį kreipiasi artimiausi žmonės, bet ir berniukišką užsidegimą. Pamatęs skersinį, jis iki šiol vis dar pasitikrina, ar sugeba prisitraukti dešimt kartų bei kartas nuo karto paima į rankas seniai pamėgtus akmenukus ir įprastu grakščiu judesiu sviedžia juos tolyn.

KĘSTUTIS SKUČAS: Tai, ko niekas nėra daręs

Sofija Korf, „Nanook“

 

„Dažniausiai tai būdavo žvilgsniai. Kai su žmona Renata vaikščiodavome Laisvės alėja, beveik visi į ją žiūrėdavo su gailesčiu. Turbūt galvodavo: „Dieve mano, mergaite, kur tu dabar eini?“ Aš nesivargindavau nieko aiškinti, nes tai nebūtų nieko pakeitę. Savo veikla norėjau įrodyti, kad net sėdint vežimėlyje galima gyventi laimingai“, – ištaria socialinių mokslų daktaras Kęstutis Skučas erdvioje Lietuvos sporto universiteto laboratorijoje. Pirmą kartą jis čia atvažiavo daugiau nei prieš dvidešimt metų ir tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje tapo pirmuoju studentu su judėjimo negalia. Tačiau nei dėstytojai, nei jo draugai studentai tada negalėjo įtarti, kad šis tylus ir ramus vaikinas vieną dieną užims ne tik docento pareigas Taikomosios biologijos ir reabilitacijos katedroje, bet ir antrąją vietą Atėnų parolimpinėse žaidynėse.

„Tai buvo stebuklas. Nuvažiavęs susirgau ir penkias dienas prieš startą praleidau lovoje su didžiausia temperatūra. Na, kokia galėjo būti forma? Logiškai mąstant, jokios… Bet aš pasirodžiau labai gerai, pagerinau Europos rekordą ir laimėjau sidabro medalį“, – Kęstučiui pasakojant apie 2004 m. parolimpines žaidynes, jo tamsios, beveik juodos akys tampa labai šiltos. Toje antroje savo parolimpiadoje, būdamas trisdešimt septynerių, Kęstutis 50 m nugara S4 klasėje nuplaukė per 47,62 sek., nusileidęs tik pasaulio rekordą pagerinusiam meksikiečiui. Nors Kęstutis niekada nepakartojo šio laimėjimo ir nepriartėjo prie tada pasiektų skaičių, jis atstovavo Lietuvai visose vėliau vykusiose parolimpinėse žaidynėse. Dėl šį sezoną jį persekiojančių ligų ir uždegimų varžybos Rio de Žaneire galėjo tapti jo pirmąja praleista parolimpiada. Tačiau neįvykdęs normatyvo plaukimo rungtyje, Kęstutis nusprendė išbandyti jėgas lengvojoje atletikoje. Ir, savo paties nuostabai, pateko į penktąsias žaidynes savo karjeroje. Pakeitęs baseiną stadionu, Kęstutis pradėjo ruoštis iš karto dviem rungtims – disko metimui ir vežimėlių 100 m lenktynėms. Anot jo, pereiti į kitą sporto šaką nebuvo sunku, nes pagrindinis fizinis pasirengimas vyko prieš daugelį metų – tada, kai jis dar negalvojo apie profesionalų sportą.

Kitoks karas kariuomenėje

Būdamas devyniolikos Kęstutis išvyko tarnauti į Tarybų Sąjungos šiaurę. Po ilgų budėjimų Archangelsko srityje, kur temperatūra kartais siekdavo keturiasdešimt laipsnių šalčio, jis pradėjo jausti aštrius nugaros skausmus. Kelias savaites Kęstutis stengėsi išsigydyti juos kariuomenės medicinos punkte, kur pagrindinis jo vaistas buvo jodas. Tačiau laikas ėjo, liga progresavo, Kęstučio kūno kontrolė mažėjo. Vieną dieną jis nebegalėjo pajudinti kojos, todėl atskridęs jo tėtis, norėjęs padaryti staigmeną sūnui, turėjo greitai pakeisti šeimos planus ir organizuoti savo vaiko išgabenimą į Archangelsko ligoninę.

„Prieš operaciją dviejų kareivių pagalba aš dar galėdavau šiek tiek vaikščioti, nors ir nebevaldžiau vienos kojos ir vis blogiau jaučiau kitą. Tačiau po operacijos nejautra paplito iki pat pažastų. Būklė buvo tikrai siaubinga, bet dabar visi blogiausi dalykai išsitrynė iš atminties. Žinau tik, kad gydytojai tėčio klausdavo: „Ar jūs iki galo būsite, ar ne?“ – šią istoriją Kęstutis pasakoja ne pirmą kartą, todėl apie išgyventus įvykius kalba tokiu pat buitiniu tonu, kokiu galėtų kalbėti apie orą. Jis sako, kad operacija Archangelske buvo skirta pašalinti auglį stubure. Tačiau vėliau, nuskridus į ligoninę Sankt Peterburge, ten dirbantys gydytojai teigė, kad auglio ten galbūt net nebuvo, o tikroji skausmų priežastis – stuburo smegenų uždegimas. „Visokiomis versijomis apipinta. Ar čia medikai kalti, ar ne medikai – neaišku ir šiandien. Visaip gali galvoti, bet svarbiausia yra tai, kad aš ištvėriau šį pažeidimą“, – šypteli Kęstutis ir priduria, kad tuo metu vienas nebuvo – į Rusiją atskrido visa jo šeima su mažuoju broliuku, kuris labai prašė mamos nesakyti Kęstučiui, kad palatoje jam dažnai dreba keliai. Visi buvo šalia tol, kol kartu galėjo grįžti namo.

Neįprasta reabilitacija ir tėčio treniruokliai

„Patyrę traumą žmonės ir dabar dažnai yra nurašomi. Tačiau Tarybų Sąjungos laikais pamatyti lauke neįgaliojo vežimėlį buvo beveik neįmanoma. Man toks pyktis užvirdavo kai jausdavau, jog į mane žiūri ir galvoja, kad aš nieko negaliu. Todėl stengiausi sustiprėti, įrodyti sau ir kitiems, kad esu savarankiškas“, – Kęstutis tęsia pasakojimą ramiu žemu tonu, bet jo žvilgsnis tampa daug aštresnis. Jis niekada nenorėjo, kad kiti žmonės jaustų jam gailestį, todėl grįžęs į Lietuvą pradėjo sportuoti nuo ryto iki vakaro. Kęstučio tėtis, tuo metu dirbęs staklių gamyklos viršininku, pats pagamino sūnui daugumą treniruoklių: vaikštynę, štangą, svarmenis. Sukūrė net dviratį, kurį Kęstutis mindavo rankomis, o tuo metu kiti pedalai judindavo jo paralyžiuotas kojas. „Visas kambarys buvo užstatytas šiais aparatais. O aš laiko neskaičiuodavau – atsikeldavau ir iškart eidavau į tą salę. Galiausiai pradėjau dirbti su nemažais svoriais, buvau išspaudęs 132 kg, o 50 kg štangą su pertraukomis iškeldavau po tūkstantį kartų. Tėtis buvo išsigandęs, kad pagamino per mažai blynų ir reikės pjauti daugiau“, – Kęstutis linksmai nusijuokia, prisiminęs, kad dėl išryškinto viršūtinės kūno dalies raumenyno netgi buvo gavęs Švarco vežimėlyje pravardę.

Tačiau net ir didžiausi laimėjimai prieš save treniruoklių salėje negalėjo išlaisvinti Kęstučio iš izoliacijos, kurioje jis atsidūrė patyręs traumą. Supratęs, kad fizinių jėgų jam jau užtenka, jis nusprendė vėl išeiti į lauką: „Įsivaizduoju, kaip sunku buvo žiūrėti į mane iš šono. Aš dar nemokėjau įveikti laiptinių, todėl pats atsisėsdavau ant kiekvieno laipto ir iš paskos tempdavau vežimėlį, kuris svėrė 20 kg“. Vis dėlto, kiekvieną dieną jo judesiai tapdavo vis greitesni bei tikslesni ir po kelerių metų Kęstutis pagalvojo, kad atėjo laikas kovoti ne tik su savimi, bet ir su kitais.

Pergalė, verta dešimt kartų mažiau

„Užsispyriau ir pradėjau daug važinėti vežimėliu. Kiekvieną dieną. Po 30–40 kilometrų kelkraščiu Karmėlavos link. Būdavo, kad per metus tik kartą praleisdavau neįveikęs to kilometražo. Ar lijo, ar snigo – visuomet važiuodavau. Pasitaikydavo visokių vairuotojų – tai lenkdavo ne ta puse, tai prie pat privažiuodavo“, – sako Kęstutis, prisiminęs savo nusiteikimą sportuoti po vienų iš pirmųjų varžybų. Tą kartą jis dalyvavo vežimėlių lentktynėse, tačiau pralaimėjo fiziškai silpnesniems, bet geriau judesių techniką įvaldžiusiems varžovams. Tačiau po metų, praleistų varžantis su automobiliais, vežimėlių lenktynėse Kęstutis nebepralaimėjo.

Apskritai, jis išbandė labai daug skirtingų sporto šakų – nuo sunkiosios atletikos iki stalo teniso. Tačiau labiausiai Kęstutį patraukė plaukimas, kuris nuvedė jį prie parolimpinių žaidynių sidabro. Bet net ir iškovojęs šį apdovanojimą, baigęs sportinę karjerą Kęstutis negaus valstybės pagalbos. „Pirmos ir antros vietos rezultatai visada būna šalia. Manau, kad jei baseinas būtų buvęs bent vienu metru ilgesnis, būčiau galėjęs pasivyti parolimpiados nugalėtoją, nes jis jau sėdo, o aš dar turėjau jėgų finišui. Tokie maži dalykai lemia labai daug – pagal mūsų įstatymus pirmajai vietai renta skiriama, o antrajai – ne“, – ištaria Kęstutis ir kiek vėliau priduria, kad jei jo sidabras būtų ne parolimpinis, o olimpinis, viskas būtų kitaip. „Sunku pasakyti, koks turėtų būti požiūris į olimpiados ir parolimpiados medalius. Yra šalių, kur sportininkai vertinami vienodai – taip pat skatinami ir taip pat apdovanojami. Lietuvoje apie prioritetus kalbame nuo Atėnų žaidynių – jau tada vyko diskusija, kodėl parolimpiečiai už iškovotas prizines vietas gauna dešimt kartų mažesnes premijas nei olimpiečiai. Ar jie patys dešimt kartų mažesni, ar kaip čia yra?“ – Kęstutis nelinksmai nusišypso ir sako, kad nuo 2004 m. pasikeitė tik skirtumo dydis, bet ne požiūris – dabar parolimpiečiai gauna nebe dešimt, o septynis kartus mažesnes premijas.

Nauji tikslai sename vežimėlyje

Neįgaliųjų sporto problemos nesibaigia pasiekimų vertinimais. Nepaisant to, kad Kęstutis treniruojasi be trenerio, jam vis tiek reikalingas pagalbininkas, kuris padėtų perlipti iš paprasto vežimėlio į sportinį, atsisėsti į aukštą disko metimui skirtą kėdę, atneštų nuskridusį įrankį, pamatuotų rezultatą. Jo studentas Arnas Pečetauskas padeda profesoriui savanoriškai, tačiau, anot Kęstučio, sporto sistema negali remtis tokiais pagrindais: „Parolimpinis komitetas paremiamas tik prieš parolimpines žaidynes ir viskas tuo pasibaigia. Apskritai, visas neįgaliųjų sportas laikosi iš grupelės entuziastų, kurie pasiekia rezultatų tik savo pastangomis. Bet tai – vienadienis dalykas, o pažiūrėjus giliau matosi, kad daugelyje neįgaliųjų sporto klubų beveik nėra žmonių. Mūsų studentai, baigę taikomosios fizinės veiklos specialybę, dažnai negali dirbti neįgaliųjų treneriais vien todėl, kad šiai profesijai skirti keli etatai dažniausiai išdalijami saviems“, – baigęs mintį, Kęstutis nusisuka į langą.

Jis žino, kad šios problemos nebuvo išspręstos vakar, nėra išspręstos šiandien, bet juokiasi, kad gyventi lengviau manant, jog kas nors pasikeis rytoj. Kęstutis vis tiek ruošiasi varžyboms, dėsto studentams universitete ir treniruoja krepšininkų vežimėliuose komandą. Šiemet ji pirmą kartą istorijoje užėmė antrąją vietą Europos čempionato B diviziono varžybose ir iškovojo kelialapį į aukštesnę lygą. Bet Kęstutis vertina ne laimėjimus, o visą procesą, todėl, net ir neturėdamas tinkamos įrangos, kiekvieną dieną stengiasi gerinti savo rezultatus. Jis ne tik mėto diską „Ąžuolyno“ aikštelėje, bet ir visuomet išsitraukia iš garažo seną sportinį vežimėlį, neturintį stabdžių bei sveriantį dvigubai daugiau nei jo būsimų varžovų. Ir nors jo ratai nusidėvėję, o važiuoti juo pavojinga, Kęstutis negali pats nusipirkti naujo vežimėlio, kurio kaina siekia 6 tūkst. eurų, todėl į treniruotę rieda jau įpratęs rizikuoti savo sveikata. Gatvėje jis beveik nebepastebi gailesčio praeivių akyse ir sako, kad požiūris į žmones su fiziniais sutrikimais Lietuvoje keičiasi. Nors, anot jo, dar kartas nuo karto neatsargiai mesta vaiko frazė „o, žiūrėk, invalidas važiuoja“ nubraukia didelę dalį nueito kelio.

Tačiau Kęstutis vis tiek niekada nenusimena, užsideda šalmą ir lekia savo pavojingu vežimėliu. Paklaustas, kaip jis gali būti toks užsispyręs, šypsodamasis atsako: „Reikia siekti visko, kas įmanoma. Ir kas neįmanoma. Tiesiog labai daug iš savęs pareikalauti ir padaryti tai, ko galbūt niekas iki tavęs nėra daręs.“ Ir trumpam nutilęs priduria: „Kad ir kas nutiktų, reikia džiaugtis šia diena ir niekada neišbraukti savęs iš gyvenimo“.

OSVALDAS BAREIKIS

OSVALDAS BAREIKIS: Kova su šešėliais

Mindaugas Drigotas, „Nanook“

 

„Man labai norisi judėti, kažką veikti. Kartais eidamas mieste su draugais padarau saulutę, kūlvirstį ar tiesiog pradedu šokinėti. Iš šono gal atrodo, kad esu toks truputį kvailokas, bet noriu nesėdėti vietoje“, – apie judesį, veiksmą ir nutrūktgalviškus pojūčius ramiai pasakoja 23-ejų Osvaldas Bareikis. Ramybę čia miniu neatsitiktinai. Šnekučiuodamasis ar vaikščiodamas basomis ant minkšto tatamio, specialaus dziudo imtynių kilimo, net ir kovodamas, Osvaldas visur toks pats – ramus. Net kai per 10 sekundžių 7 kartus iš eilės ant grindų jį patiesia oponentas – jis ramus. Tuoj pat atsistoja ir vėl čiumpa savo priešininkus: šešėlius ir siluetus. Mat Osvaldas kasdien mato vis prasčiau. Jis – silpnaregis.

2013 m. vaikinas iškovojo Pasaulio jaunimo dziudo silpnaregių čempiono vardą, dalyvavo Tarptautinės aklųjų sporto asociacijos (IBSA) Pasaulio žaidynėse Seule, yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių dziudo čempionato nugalėtojas. O netrukus ir pirmosios jo parolimpinės žaidynės, kur jis – vienintelis dziudo imtynininkas – atstovaus Lietuvai.

Išbandė save visur, tik ne dziudo

Osvaldas apdovanojimų, prizinių vietų nesureikšmina, o dažniau pasakoja, kaip stengėsi įveikti varžovą. Todėl vaikino pasiekimus man mini dabartinis jo treneris Algis Mečkovskis, išugdęs 28 pasaulio, Europos, parolimpinių žaidynių čempionus ir prizininkus. Osvaldas varžosi su bendraamžiais, kuriuos dažniausiai be vargo nugali. Tačiau kai ant tatamio pasirodo 43-ejų metų Jonas Stoškus, 1997 m. Europos dziudo čempionas, 2004 m. Atėnų parolimpinių žaidynių dziudo varžybose iškovojęs bronzą, dvikova tampa visai kitokia. Lyg dviejų skirtingų kartų – jaunosios ir senosios – susidūrimas. Lengvai parbloškęs ir įveikęs Osvaldą, Jonas šypteli: „Viskas dar prieš akis.“ Patirtis nugali jaunystę, tačiau Jonas dalijasi patarimais, rodo, kaip teisingai atlikti kovos judesius. Parblokštas Osvaldas klausosi, tačiau po minutės pakyla nuo žemės ir vėl stoja į kovą. Šįkart sėkmingai – Jonas tranko delnu per tatamį, rodydamas, kad pasiduoda. Tačiau, kad pamatytume tokį vaizdą, Osvaldas daug metų turėjo kantriai dirbti.

Treneris Algis prisimena, kad Osvaldą pirmą kartą pamatė Aklųjų ir silpnaregių sporto rengimo centre (LASUC), kai šis čia mokytis atkeliavo iš Ukmergės. Tuomet būsimą auklėtinį pastebėjo ne dziudo salėje, o žaidžiantį golbolą (aklųjų riedulį), dalyvaujantį plaukimo varžybose. „Lietuvos mastu jo rezultatai visose sporto srityse buvo labai geri. Dziudo imtynės yra sporto šaka, reikalaujanti visko: ir akrobatikos, ir gimnastikos, ir judrumo, ir ištvermės. Osvaldas buvo visapusiškas“, – apie jaunąjį imtynininką atsiliepia treneris.

Osvaldas sėdi ant tatamio, lanksto pirštus ir skaičiuoja, kiek skirtingų sporto šakų tuo metu išbandė: „Išmėginau ir aklųjų riedulį, ir tenisą, ir lengvąją atletiką, net šachmatus bandžiau! Visgi man to neužteko, norėjosi kažko kito“, – Osvaldo balse juntamas nuobodulys.

Norėjo tik pasipuikuoti

Kiekvienos sporto šakos, kurią tik išmėgindavo Osvaldas, rezultatai būdavo daug žadantys. Tačiau vaikino tai nė kiek nedžiugino. Kažkada rūbinėje bendraklasis užsiminė, kad galbūt jam reikėtų užsirašyti į dziudo treniruotes. Jau po pirmo karto dziudo salėje jis užsikabino: „Man patiko. Turėdavau pats susikonstruoti žaidimą, sumąstyti, ką ir kaip padaryti, ir kai tai sėkmingai įgyvendindavau, laimėdavau, tai būdavo fainiausias dalykas šiame sporte!“

Greitai jo įgūdžius pastebėjo ir treneris: „Turėjome nemažai aklųjų ir silpnaregių, lankančių dziudo, bet Osvaldas išsiskyrė savo koordinacija, sugebėjimu kūlvirsčio metu kojomis ir rankomis atlikti veiksmus. Jis mokėjo tai sujungti į visumą, o šiame sporte tai yra svarbu.“

Osvaldas su nekantrumu laukė, kada treniruotėse prasidės mėtymai, griuvimai. Jis norėjo judėti, suvokti, kaip kūnas reaguoja į kovą, pajusti kontaktą su priešininku. Tačiau mėtymų ir griuvimų iš pradžių nebuvo. Pirmosiose treniruotėse mokėsi suprasti, kas yra dziudo, įsigilinti į taisykles, atlikti tempimo pratimus, gintis. Puikiai prisimena ir salę, kurioje pirmą kartą treniravosi. Apie ją atsiliepia kaip apie savo namus. „Ta salytė buvo labai mažytė, maždaug 3 metrų pločio ir 6 metrų ilgio – kaip miegamasis kambariukas. Bet man mažam ji atrodė labai didelė, viskas nauja, nematyta“, – pažintį su dziudo prisimena imtynininkas.

Nepaisant to, kad dabar vaikinas kovoja tarptautiniuose dziudo turnyruose, nugali stipriausius priešininkus ir iškovoja prizines vietas, iš pradžių dziudo jam tebuvo žaidimas. „Norėjau įrodyti vyriškumą, kad esu stipresnis, vikresnis, geresnis už kitus. Troškau pasipuikuoti prieš savo bendraklasį, pakvietusį mane užsiimti dziudo. Jis treniravosi ilgiau už mane, tačiau aš greitai mokiausi, ir galiausiai jis manęs nebenugalėdavo. Pasipuikavau taip, kad bendraklasis tiesiog metė dziudo“, – juokiasi Osvaldas.

„Tiesiog mokaisi gyventi kitaip“

Kai pirmą kartą atkeliavau į dziudo salę susipažinti su Osvaldu, suabejojau, ar tikrai bendrauju su juo? Atrodė, kad vaikinas puikiai mato ir orientuojasi erdvėje. Ženklų, išduodančių, kad jis yra silpnaregis, nepastebėjau. Neturėjo ir neatskiriamos neregio palydovės – baltosios lazdelės. Bijodamas atsitrenkti rankomis netyrinėjo paviršių kaip dažnai elgiasi kiti silpnaregiai arba visai nematantys žmonės. „Ar tu tikrai tas Osvaldas Bareikis?“ – draugiškai paklausiau. „Tas pats Osvaldas“, – juokdamasis atsakė jis.

Osvaldas serga glaukoma – liga, kuri pažeidžia regos nervą ir sukelia vidinį akies spaudimą. „Tik atsimenu, kad vaikystėje viską gerai mačiau, o mokykloje jau ėmė sodinti į arčiausiai lentos esančius suolus, nes nebematydavau ant lentos rašomų žodžių. Iš karto to net nepastebėjau, tiesiog gyvenau savo gyvenimą. Vėliau ėmiau justi, kad nebegaliu skaityti knygos, nes jos šriftas per mažas, nebeįžiūrėdavau to, ką anksčiau aiškiai mačiau“, – pirmuosius prastėjančios regos sutrikimus apibūdina Osvaldas.

Apie savo prastą regėjimą dziudo imtynininkas kalba kaip apie paskatinimą gyvenime siekti daugiau. „Kartais žmonės nepastebi, kad esu silpnai matantis, o kai sužino, stebisi. Kaip gali būti silpnai matantis, tu gi viską darai. Aš tiesiog įpratau taip gyventi: mokausi, darau ir man tai pavyksta“, – užsidegęs kalba Osvaldas.

Ir iškart priduria: „Tiesiog mokaisi gyventi kitaip“. Osvaldas mokėsi. Kitaip žiūrėti į saulę, žolę, zujančias darbščias skruzdėles. „Kai buvau mažas, labai mėgau stebėti skruzdėles – kaip jos neša kokį didelį daiktą. Labai jomis domėjausi. Po to nebegalėjau jų stebėti… Matydavau tik, kad kažkas juda, bet nematydavau kas. Pradėjau naudoti padidinimo stiklą, bet paskui nebepadėjo ir tai“, – mintį nutęsia vaikinas.

Kitaip teko išmokti atpažinti ir žmones. „Aš matau žmones, matau jų siluetus, kontūrus, tik veidų nematau. Ir kai, pavyzdžiui, tolumoje eina koks nors mano draugas, jį atpažįstu iš eisenos – pavyzdžiui, eina kaip pingvinas, krypuoja, stebiu, kaip juda rankos, kojos. Tai padeda man orientuotis ir jį atpažinti“, – apie savo techniką aiškina Osvaldas.

Nusiteikimas ir stabilumas

Vos įžengęs į dziudo salę ir pamatęs tatamį, Osvaldas mintyse skuba jam nusilenkti. „Visos mintys sukasi apie būsimą treniruotę: dabar sportuosiu, išsiliesiu fiziškai ir pavargsiu. Čia bus faina.“

Osvaldo treneris atskleidė, kad daug kas mano, jog silpnaregiams ir akliesiems užsiimti sportu, treniruotis yra sunku. Tačiau tai tik stereotipai ir mitai. „Jie viską daro taip pat kaip ir sveikieji. Jeigu reikia bėgti, jie bėga. Jeigu reikia šokti, jie šoka. Jeigu reikia daryti metimus, jie tai daro. Tiesiog jiems kartais reikia visa tai pademonstruoti fiziškai, priliečiant. Kartais aklųjų dziudo rezultatai nenusileidžia sveikųjų rezultatams – ne kiekvienas regintysis sugebėtų atlikti tokius judesius, kokius kartais padaro šie žmonės“, – ypatingų skirtumų tarp sveikųjų ir neįgaliųjų neįžvelgia A. Mečkovskis.

Daug svarbiau fizinės, asmeninės žmogaus savybės, galinčios lemti, ar jis bus puikus dziudo imtynininkas. Ir tai nėra rega. „Svarbiausia – fizinis pasirengimas. Jis susijęs su greičiu ir ištverme. Greitas žmogus gali išsiugdyti ištvermę, o štai ištvermingas sunkiai išsiugdys greitį. Šiame sporte turi būti greičio, ištvermės ir jėgos sintezė“, – sėkmingo dziudo kovotojo savybes vardija treneris.

Ir priduria, kad viena didžiausių Osvaldo kaip dziudo imtynininko stiprybių – nusiteikimas kovai ir stabilumas. „Tinkamai nusiteikęs gali padaryti stebuklą – laimėti prieš stipresnį priešininką. Nusiteikimas kovai – tai menas.“

Klastingiausias priešas – psichologija

O štai Osvaldas mini kiek kitokias savybes: „Turi būti ištvermingas, kantrus, nuolankus treneriui ir išklausantis.“

Tačiau sunkiausia užduotis kiekvienam sportininkui – pasiruošti psichologiškai. Formulės, tinkančios kiekvienam, nėra, tad sportininkai priversti ieškoti būdų, kaip save sustiprinti psichologiškai, nusiteikti kovai. Vieni prieš varžybas skaito daug knygų apie sportą, vidinį nusiteikimą, kiti – peržiūri kovų įrašus ir analizuoja save bei varžovus, dar kiti treniruojasi arba kaip tik izoliuoja save nuo aplinkos.

Osvaldas ieško tinkamų būdų sau – artėjant varžyboms stengiasi pabūti vienas, iš anksto apmąstyti ką galėtų padaryti, kokių veiksmų imtis. O kartais į kovą pasitelkia vaizduotę. „Kartais prieš varžybas padarau lengvą apšilimą su įsivaizduojamu priešininku. Kovoju su juo, bandau nuspėti judesius. Tada atsistoju ant tatamio ir viską, ką buvau sugalvojęs, apmąstęs, bandau daryti“, – savo taktika dalijasi dziudo imtynininkas.

Tačiau jis pripažįsta, kad ne visada pavyksta susitvarkyti su psichologija, ir svarbiausią akimirką ji gali pakišti koją.

„Kai atsiduriu varžybose, pamatau didžiulį tatamį, žmones, kameras… Taip stipriai susijaudinu, nebežinau ką daryti, iš galvos viskas išgaruoja. Didžiausias spaudimas – išėjus į vidurį su priešininku. Turiu sugalvoti kaip jį nugalėti, laiko mažai, o dar net nežinau, kaip tą padarysiu. Pradedu kovoti, bet nesiryžtu atlikti kažkokio veiksmo, pavyzdžiui, pamatau situaciją, kur galiu jį padaryti, bet prisibijau“, – net ir dabar prisimindamas buvusias kovas vaikinas nervingai grąžo rankas.

Apie tai, kad susitvarkyti su psichologija ir milžinišku spaudimu yra sudėtinga, primena viena istorija. Informacinė žinutė apie praėjusiais metais Seule vykusias IBSA Pasaulio žaidynes skambėjo taip: „Dziudo imtynių turnyre vienintelis Lietuvos atstovas Osvaldas Bareikis iškovojo vieną pergalę, patyrė pralaimėjimą ir medalių dalybose nedalyvavo (15min).“ Tačiau Osvaldo galvoje dėjosi žymiai daugiau.

„Psichologiškai buvau visiškai sužlugdytas. Kovojau su japonu, tačiau psichologiškai nepasiruošiau. Galbūt per daug savimi pasitikėjau, tad labai greitai pralaimėjau. Ir dar tokiu paprastu veiksmu… Nulipdamas nuo tatamio nemačiau nei trenerio, nei kitų. Nubėgau į kampelį, kur nebuvo žmonių. Paverkiau. Bet nusprendžiau atsistoti – gana. Pagausiu jį per kitas varžybas“, – kiek tyliau nei įprastai dabar kalbėjo Osvaldas.

Nebijo apakti, bet bijo nuvilti kitus

Jaunam dziudo imtynininkui tenka atlaikyti didžiulę atsakomybę ir spaudimą, užgulančius jo pečius, tačiau jis nebijo ir drąsiai žengia ant tatamio. Nebijo ir to, kad vieną dieną gali apakti. Labiausiai už viską jis bijo nuvilti kitus: mamą, tėtį, sesę, draugę, artimiausius draugus. Tuos, kurie labiausiai juo tiki.

„Kartais atrodo, kad noriu viską mesti, gana tų treniruočių. Tačiau artimieji ir draugai paragina: „Ką čia mesi, ką darysi, juk be sporto negali gyventi. Keliauk, atvežk mums medaliuką, mums reikia garsinti Lietuvą.“ Ir aš tiesiog jais patikiu. Mintyse sau kartoju – taip, aš tikrai galiu, aš jums parvešiu, įrodysiu. Tėvų ir draugų palaikymas daug duoda“, – apie savo artimiausius žmones pasakoja Osvaldas.

Įvykus Tarptautinio parolimpinio komiteto kvotų perskirstymui, Osvaldui atiteko vardinis kelialapis į Rio de Žaneirą. Jis iki paskutinės akimirkos delsė pranešti šią naujieną artimiesiems – norėjo būti tikras, kad tikrai iškeliaus į parolimpines žaidynes. „Sužinojusi mama labai apsidžiaugė, o sesei jau prižadėjau gausybę dovanų iš tolimos šalies“, – prasitaria Osvaldas.

Kova su svarstyklėmis ir savimi

Paaiškėjus, kad Osvaldas dalyvaus parolimpinėse, jis ėmė atkakliai ruoštis, didinti fizinį krūvį. Pusantros valandos – tiek laiko bene kasdien jis praleidžia dziudo salėje. Mankštinasi, grumiasi su priešininkais, klauso trenerio patarimų, tobulina techniką.

Dabar Osvaldas turi 2 svarbiausias užduotis – pasirengti psichologiškai ir numesti svorio. Šiuo metu jis sveria 3 kilogramais per daug – 93 kilogramus vietoje 90-ies, reikalingų jo kategorijai. „Jeigu nuvažiavus į parolimpines svoris viršys 100 ar net 50 gramų, viskas, varžybos man jau bus baigtos. Turiu mesti svorį, dalyvauti treniruotėse ir nusiteikti psichologiškai. Bus sunku“, – atsidūsta Osvaldas.

Kol kas Osvaldas dar nesijaudina, o visą dėmesį koncentruoja į treniruotes, pasiruošimą. Tačiau jis įsitikinęs, kad iki varžybų likus kelioms dienoms pradės bijoti, jaudintis, drebėti: „Galvosiu, ar tikrai jau visiškai pasiruošiau? Ar galiu keliauti į Rio de Žaneirą? Nugalėti?“, – apie abejones prasitaria jaunas dziudo imtynininkas.

Dziudo salė, kurioje kalbamės su Osvaldu, pildosi –iš toli moja Jonas, ateina ir treneris Algis, kažkas kilnoja štangą. Už 15 minučių prasidės treniruotė. Girdėdamas šiuos garsus nejučia įsitempia ir Osvaldo kūnas. Tarsi laukdamas teisėjo švilpuko, kada galės pulti savo varžovą.

„Visą laiką bandau sau įrodyti, kad aš galiu. Tai yra nuolatinė kova su savimi. Aš galiu patekti į Rio. Todėl ir keliavau į treniruotes, į varžybas, stengiausi, jaudinausi, kad tik papulčiau. Bus daug nusipelniusių priešininkų, tačiau tas užsispyrimas ir noras nugalėti stipriausius veda mane į priekį. Visą laiką įrodinėju, kad be medalio tikrai negrįšiu“, – tvarkydamasis savo mėlyną kimono ir verždamas juodą diržą pokalbį užbaigia Osvaldas.

AUGUSTAS NAVICKAS

AUGUSTAS NAVICKAS: 5 minutės kančios

Karolis Pilypas Liutkevičius, „Nanook“

 

„Rytoj tuo pačiu metu, kaip visada“, – taria Augustas padėjėjams, kurie tuo metu atsargiai ant metalinių laikiklių užkelia jo valties irklus. Aplink šį sportininką dešimtys valčių, jų ploni bortai švelniai sugeria jo balsą. Dideliame ir blausia vasaros šviesa apšviestame Klaipėdos irklavimo bazės elinge šios valtys saugiai laukia kitų treniruočių. Kažkur tarp jų – ir išskirtinė Augusto valtis. Ji sunkesnė ir trumpesnė, kaip ir ant jos sudėti, dar prieš valandą Danės upę skrodę, irklai. Augusto valtis pritaikyta jo negaliai – jis jau daugiau nei trejus metus nevaldo kojų.

Augustas Navickas yra pirmasis ir vienintelis Lietuvos parolimpietis irkluotojas. Su šiuo sportu jis augo nuo mažens, daug treniravosi ir prieš lemtingą stuburo traumą. Tačiau gyvenime pasitaikiusius sunkumus Augustui pavyko įveikti savo ryžtu sportuoti ir žinojimu, kad šalia visada yra palaikantys artimieji. Jam šių metų gegužės pabaigoje buvo įteiktas vardinis kvietimas į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes.

Iššūkis sau

„Tai yra žiauriai sunkus sportas, ištvermės sportas. Ir skausmo sportas“, – ramiai pasakodamas apie krūvius, kuriuos tenka iškęsti irkluojant, Augustas net nusišypso. Šiam dvidešimt šešerių metų sportininkui, atrodytų, nėra tekę susidurti su niekuo, kas jį palaužtų. Į visas gyvenimo jam mestas negandas Augustas reaguoja vadovaudamasis šaltu ir ramiu protu. Šis parairkluotojo bruožas tapo akivaizdus vos su juo susipažinus. Treniruotėse Augustas susikaupęs, nedaugžodžiauja ir visada į klausimus atsako ramiu tonu.

Kiekvieną dieną besiruošdamas parolimpinėms žaidynėms Augustas treniruojasi du kartus. Jei oras tinkamas – savo automobiliu, pritaikytu jo negaliai, jis atvyksta į Klaipėdos irklavimo bazę, kantriai palaukia kol pagalbininkai jam išneša valtį, ir iš savo vežimėlio rankomis persikelia į ją. Jei oras prastas, jį visada galima rasti sporto salėje, prie valties yrimą atkartojančio treniruoklio, kur Augustas ryžtingai treniruoja savo raumenis. Daug kas Augusto treniruotėse priklauso nuo minėtųjų pagalbininkų, kurie nėra samdomi, ir viską lemia tik jų pačių gera valia bei noras padėti. Kadangi tokiai pagalbai pinigų nėra, padėti Augustui išlipti ir įlipti į vežimėlį, nunešti jo valtį bei irklus ir pasitikti jį atplaukiantį tenka Klaipėdos irklavimo bazės sargui ir dar vienam darbuotojui.

„Tai tiesiog iššūkis, norisi pasiekti tikslus, vis gerinti savo rezultatą, stiprėti. Pasiekti tą ribą ir ją peršokti, ir vis toliau, toliau“, – savo siekį nuolat gerinti rezultatus apibūdina Augustas. Nors šiais metais jis bandė perkopti parolimpinio irklavimo atrankos barjerą, tačiau didelis nuovargis ir persitempimas jam pakišo koją. Gavęs vardinį kvietimą ir ramiai jį priėmęs, Augustas toliau intensyviai ir atkakliai stengiasi gerinti savo rezultatus. „Irklavimas moko disciplinos. Buvau tinginys, ir dabar save tokiu laikau, nes kartais sunku atrasti motyvacijos, bet ta disciplina yra. Žinau, kad gali būti geriau, kad galiu daugiau.“

Pakeisti gyvenimą

Šiuo metu Augustas gyvena Klaipėdoje su savo mergina Ema, o jų butas – it taiklaus komiko pavadintoje – Irklų gatvėje. Tačiau kad ir kaip ironiškai skambėtų, tai tėra dar vienas įrodymas, kad beveik viskas Augusto gyvenime šiuo metu yra susiję su sportu. Net jo namuose sunku rasti kampą, kuris nebūtų pažymėtas irklavimo: viename – Augusto nuotraukos, kuriose galima įžiūrėti šį plačiai besišypsantį šviesiaplaukį vaikiną savo valtyje, kitame – kompaktiškas irklavimo treniruoklis, toks, su kokiu Augustas treniruojasi sporto salėje. Tačiau sportas tokią vietą gyvenime užėmė ne visada, o kažkada jo trūkumas privertė ieškoti pokyčių. Pastarieji Augustui kainavo galimybę vaikščioti.

Prieš ketverius metus gyvendamas nuomuojame bute Klaipėdoje ir praleisdamas daug laiko sėdimame darbe, Augustas pastebėjo, kad priaugo svorio. Jis iš karto ėmėsi ieškoti sprendimo ir galiausiai nutarė išsikraustyti pas močiutę į kaimą, kur galėtų daugiau sportuoti. Vieną dieną sumanęs pasivažinėti kalnų dviračiams paruošta trasa Augustas neišlaikė dviračio ore ir nukrito ant jo vairo. „Trumpam praradau sąmonę, po minutės atsibudau ir pajutau, kad nejudinu kojų. Šoko būsena, bet viskas iškart buvo aišku“, – pasakoja jis. Greitoji Augustą nuvežė į Šiaulių ligoninę, kur jis praleido naktį prieš operaciją Kauno klinikose. Gydytojų diagnozė – stuburo lūžis.

„Išvažiavau pakeisti gyvenimo ir jisai pasikeitė. Ir nors dabar nevaikštau, sėdžiu neįgaliųjų vežimėlyje, esu tikrai laimingesnis nei buvau iki tos traumos“, – užtikrintai sako Augustas žvilgteldamas į savo merginą. Su Ema Augustas susipažino iš karto po traumos, mat Ema buvo jo kineziterapeutė. Drauge jie jau spėjo nemažai pakeliauti, apsigyventi kartu ir įkurti neįgalių sportininkų asociaciją „EJNA“. Augustas pripažįsta, kad ši draugystė jam padėjo rasti teisingą gyvenimo kelią, kuris ne tik sveikesnis, bet ir daro jį laimingesniu žmogumi: „Kažkaip atsirado tikslai, grįžo sportas, turiu antrą pusę, esam laimingi ir sveikai gyvenam. Ir požiūris į gyvenimą, ir suvokimas gyvenimo – viskas pakito.“

Girdint šią porą pasakojančią apie savo nuotykius kelionėse, tampa aišku, kad jų santykiai šilti. Tai Augustui ne tik padeda jaustis labiau užtikrintam savo pasirinkimu irkluoti, bet ir, atrodytų, leidžia išsaugoti savo linksmą būdą. Ema ir Augustas juokaudami iki šiol prisimena vieną linksmiausių savo kelionių, kai Emai baigus studijas drauge iškeliavo į Slovakiją savanoriauti. Ši kalnuota šalis ir netoliese esantys Tatrai buvo savotiškas išbandymas. „Apsistoti reikėjo namuke ant kalno, kur nebuvo jokio tako. Buvo sunku stumti vežimą, tad tiesiog iš jo išlipau, mano kojas nešė, o aš į kalną ropojau rankomis“, – šypsodamasis prisimena Augustas.

Toks romus ir linksmas požiūris į gyvenimą bei problemas Augustui ne tik padeda siekti vis geresnių sportinių rezultatų, bet ir optimistiškiau žvelgti į negalią. Emai užsiminus apie kaimyną, kuris pažvelgęs į Augustą tarstelėjo „vargšas tu vargšas“, Augustas atsako, kad negalia nėra didelė problema: „Viskas įmanoma, reikia tik noro turėti. Gal kažkur nenuvažiuoji, gal pasitaiko laiptų, bet turi draugų, eini kartu, paprašai užnešti. Išsisuki iš situacijos ir viskas.“

Dirbti ne savo darbą

Nors Augustas yra vienintelis Lietuvos parairkluotojas, jis, kaip ir kiekvienas Lietuvai atstovaujantis parolimpietis, susiduria su finansiniais sunkumais. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie su Ema įkūrė „EJNA“ – Lietuvoje parolimpininkai rūpi mažiau nei olimpininkai, kitaip nei kitose šalyse, kur neįgalūs sportininkai ir jų pasiekimai vertinami labiau. Nors šioks toks finansavimas iš Lietuvos parolimpinio komiteto neįgalius sportininkus pasiekia, jo negana tinkamam inventoriui ir deramoms sąlygoms suformuoti. Augusto ir Emos įkurtos asociacijos tikslas – ne tik atkreipti dėmesį į sportuojančius neįgaliuosiuos, bet ir įkvėpti sportuoti tuos, kurie yra užsidarę. „Kad tik būtų daugiau sportuojančių. Tikriausiai ne visi nori sportuoti, bet tie, kurie nori, susiduria su sunkumais – iš savo patirties žinau. Norime padėti“, – pasakoja Augustas.

Paklaustas apie gaunamą dėmesį Augustas užtikrintai sako, kad jo trūksta, ir dėl jo jis turi stengtis pats: „Pats dirbu – reikia skleisti, viešinti save ir visuomenėje kurtis vardą. Tada tave žino, lengviau randi rėmėjų, o jei to nedarai – būna sunku.“ Rėmėjų paieškos bei nuolatinis bandymas išsiversti su esamu finansavimu – Lietuvos parolimpiečių realybė. Tačiau atsisėdęs į valtį Augustas yra priverstas viską užmiršti. „Pradžioje būna minčių, atsineši jų iš namų, iš gyvenimo, nesusijusių su sportu. Bet po to galvoje lieka tik sportas.“

Finansinės problemos, su kuriomis susiduria šis parolimpietis, tampa akivaizdžios ir stebint jo treniruotes. Pirmiausia, Augustas irkluoja vienui vienas – jis neturi trenerio, dirbančio su juo visų treniruočių metu. Žvelgiant į irkluojantį Augustą nuo kranto, galima pamatyti tik keliskart praūžiančią seną motorinę valtį, iš kurios jaunųjų Klaipėdos irklavimo bazės sportininkų progresą stebi jų treneris. Kadaise jauną, dar vaikštantį Augustą į Klaipėdos irklavimo bazę priėmęs treneris Liudvikas Mileška šiandien neturi išgalių daugiau laiko skirti Augusto treniruotėms. Irkluotojas iš Liudviko sulaukia techninių patarimų ir išsamių žinių apie sportą, bet ne daugiau. O tai, kad Liudvikas taip pat yra užsiėmęs Klaipėdos irklavimo bazės direktorius, aiškiai nusako esamą padėtį – Augustui gauti trenerį sunku.

Meditacija valtyje

Po traumos į irklavimo sportą norėjusiam grįžti Augustui teko susidurti su daugiau nei keliais pokyčiais. Anksčiau irklavęs komandinėse, kur jam labiau patiko, valtyse, turėjo priprasti prie vienišesnio irklavimo. Toks žingsnis reikalavo ne tik daugiau fizinių pastangų, bet ir ryžto bei motyvacijos. Sportuodami komandoje irkluotojai sunkiausiais momentais palaikydavo vienas kitą, tačiau dabar Augustas su skausmu, įtampa ir peržengdamas savo galimybių ribas turi tvarkytis vienas. Jo manymu, psichologinis pasiruošimas čia lemia labai daug.

Drauge su savo mergina Augustas pradėjo ir medituoti: „Manau, kad reikia. Ne tik fiziškai treniruotis, bet ir psichologiškai. Meditacija padeda susitvarkyti su varžybų jauduliu, su savo mintimis.“ Ir nors dabar dėl intensyvėjančio treniruočių režimo laiko meditacijai lieka vis mažiau, Augustas laiko sau randa būdamas valtyje. „Pats sportas man kaip meditacija“, – priduria irkluotojas.

Kaip ir kiekvienas sportininkas, Augustas vaizdžiai prisimena visus jausmus, užplūstančius prieš varžybas: „Būna jaudulys. Prakaituoji nieko nedarydamas.“ Prieš kiekvieną startą Augustas mintyse planuoja savo veiksmus, daug laiko praleidžia mąstydamas, kur save taupys, o kur stengsis labiau. Sekdamas gerų sportininkų pavyzdžiu, jis stengiasi kuo dažniau vizualizuoti varžybų eigą mintyse, tačiau pats pripažįsta, kad kartais tai vargina: „Pasaulio čempionate visą naktį vizualizavau kaip irkluoju. To buvo per daug. Tai išvargina, nepailsėjau po pirmo starto, mažai miegojau.“

Parolimpinis irklavimas, Augusto teigimu, yra labai panašus į sveikųjų irklavimą. Skiriasi tik tai, kad valtis ir irklai yra trumpesni, o visą darbą reikia atlikti viršutine kūno dalimi. „Na, gal šiek tiek sunkiau, nes visą laiką dirba tik viršutinė dalis, tie patys raumenys. O anksčiau galėdavau šiek tiek kojomis silpniau, rankomis stipriau ar – atvirkščiai, – aiškina Augustas. – Skaudėjo tada, skauda ir dabar.“

Visas šis treniruočių ir rungtynių skausmas tam, kad irkluotojas išsaugotų jėgas toliau sėkmingai irtis, atidirbti techniką. Augusto siekis – net pavargus psichologiškai blokuoti skausmą ir ne trumpinti, o pakartoti tobulą yrį, kurį pats apibūdina kaip ilgą, bet greitą: „Užkabini vandenį, stipriai trauki irklus ir greitai pasiruoši kitam yriui. Tvarkingai. Valtyje nesimėtai.“

Kiekvieną kartą sutikus Augustą ir pradėjus su juo šnekučiuotis, akivaizdu pirmiausia tampa viena – koks jis nesusikaustęs. Kalbėtis su šiuo parolimpiečiu apie pasiekimus ir laimėjimus buvo lygiai taip pat lengva kaip ir apie traumas ar nesėkmes. Toks šio vaikino charakterio bruožas kartais sukuria įspūdį, kad jis nepalaužiamas. Panašią istoriją apie Augustą galima perskaityti ir iš mokslinės fantastikos filmą primenančios tatuiruotės ant dešinės jo kojos. Tatuiruotėje pavaizduotas kojos vidus – raumenys, arterijos ir kaulai, – įdomu tai, kad jie pavaizduoti kaip metaliniai. Tai žinant, visiškai nestebina Augusto pasakojimas apie emocijas, užplūdusias gavus vardinį kvietimą į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes: „Kai sužinojau, džiaugsmo nebuvo. Sureagavau visiškai ramiai, netgi ganėtinai šaltai. Kiti pradžioje tikrai labiau džiaugėsi nei aš.“ Tačiau trumpai pamąstes Augustas pripažįsta, kad galimybė dalyvauti parolimpinėse žaidynėse iš tikrųjų džiugina: „Dabar jau džiaugiuosi, juk čia ne šiaip varžybos, čia aukščiausio lygio varžybos ir reikia pasiruošti kiek galima geriau, pasiekti kuo daugiau.“

LIETUVOS GOLBOLO RINKTINĖ

LIETUVOS GOLBOLO RINKTINĖ: Išgirsti pergalę

Karolis Pilypas Liutkevičius, „Nanook“

 

Mažame kambaryje, kurio kampuose – seni, nudėvėti, bet, matyti, dažnai naudojami treniruokliai ir suoliukas štangai kelti, yra tik keli maži langai. Tačiau šviesos, patenkančios pro juos, užtenka apšviesti medalius, taures, smeiges, padėkos raštus, progines vėliavas ir bet kokį kitą simbolinį sporto prizą, kurį galima įsivaizduoti. Kai kurios prizinės taurės uždengtos kitų – didesni apdovanojimai čia netelpa ant lentynų. Vidury šio kambario sėdi Karolis Levickis – Lietuvos golbolo rinktinės treneris ir vienas svarbiausių žmonių, atsakingų už aplink jį esančius spindžius apdovanojimus. „Aš pavargau“, – atsidūsta Karolis.

Iš vienos stačiakampio formos aikštelės pusės sportininkas sviedžia didelį, 1,25 kilogramo sveriantį, kamuolį, kuris oponentų aikštės pusę pasiekia skriedamas 65 kilometrų per valandą greičiu. Varžovai turi mažiau nei sekundę mestis kamuolio pusėn ir jį blokuoti, kitaip priešininkai laimės tašką. Svarbiausia čia tai, kad nė vienas žaidėjas negali matyti.

Tai vadinama golbolu – populiarėjančia sporto šaka akliesiems ir silpnaregiams. 24 minučių trukmės rungtynėse dvi komandos po tris žaidėjus, dėvinčius visiškai šviesos nepraleidžiančius akinius, stengiasi įmesti kamuolį į priešininkų vartus. Norint nugalėti priešininkų komandą, sportininkai privalo vadovautis kitose sporto šakose mažiau naudojamomis juslėmis: golbolo kamuolys viduje turi skambučius, tad jį reikia išgirsti, o aikštelės ribos ir komandinės zonos, pažymėtos prie žemės priklijuota juosta, yra iškilios – jas reikia pajusti.

Toks, atrodytų, mažai kam Lietuvoje žinomas žaidimas yra bene labiausiai Lietuvos vardą garsinanti parolimpinė sporto šaka. Jau daugelį metų iš eilės Lietuvai atstovaujantys golbolistai laimi apdovanojimus, patenka į tarptautinių reitingų viršūnes, o jų vardus linksniuoja priešininkų komandų treneriai kurdami strategijas. Šių metų liepą vykusiame tarptautiniame golbolo turnyre, į kurį susirinko daug stiprių komandų, Lietuva laimėjo. Tiksliau – laimėtos pirmoji ir antroji vietos, mat Lietuvai atstovaujančios komandos buvo dvi – „Lithuania 1“ ir „Lithuania 2“.

Kvėpuoti sportu

Karolis Levickis jau beveik 12 metų dirba šio mažai Lietuvoje žinomo neregių ir silpnaergių sporto treneriu. Po jo sparnu Lietuvos golbolo rinktinė 2008 m. vykusiose parolimpinėse žaidynėse laimėjo sidabro medalius. Dabar Karolis taip pat ruošia Lietuvos golbolo rinktinę – šešis geriausius Lietuvos golbolistus – Rio de Žaneiro parolimpinėms žaidynėms. Sunku patikėti, bet šiuo metu tokį ryžtą nugalėti demonstruojantis ir jį savo sportininkams įdiegęs Karolis pripažįsta, kad golbolo komandos treneriu tapo atsitiktinai. „Atėjau čia netyčia, apie golbolą nieko nežinojau, nebuvau dirbęs su neįgaliaisiais ir visko mokiausi čia, žiūrėdamas rungtynes, tuo gyvendamas“, – pasakoja Karolis.

Šiuo metu Karoliui stebėti golbolo rungtynių, kad suprastų žaidimą, nebereikia. Treneris kiekvieną klaidą, žaidėjo techniką ar komandos strategiją pastebi iš smulkmenų. Nė vienas jo treniruojamos rinktinės žaidėjų judesys nelieka nepastebėtas, o kiekviena naudinga savybė – tikslingai išnaudojama. Pats Karolis pripažįsta, kad šiuo metu jį nustebinti strateginėmis gudrybėmis sunku, tad svarbiausia – geras pasiruošimas: „Ne tik sporte, bet ir gyvenime esu žmogus, turintis a, b ir c variantus. Paslapčių būna, priešininkų komandos stengiasi jas sukurti, bet kai čia sukiesi ilgiau – tos paslaptys nebėra paslaptys“, – paaiškina Karolis.

Matant Karolį, dirbantį su komanda turnyruose ir treniruotėse, akivaizdu viena – jis taip pat žaidžia, gyvena žaidimu. Visos Karolio reakcijos į klaidas ar sėkmingus metimus yra emocionalios, o pokalbiai su žaidėjais kritinėse situacijose – įkvepiantys ir motyvuojantys. Išugdyti tokį puikų žaidimo pojūtį ir ryšį su žaidėjais prireikia ne tik laiko, bet ir talento. Karoliui padėjo ir tai, kad kadaise jis buvo lengvaatletis bėgikas. „Bėgiojau daugiau nei dešimt metų ir tai dariau dėl rezultatų. Bėgiojau, kad man būtų sunku, gyvenau tuo. Gyvenau tomis sekundėmis, treniravausi nieko negaudamas“, – pasakoja Karolis.

Juokaudamas treneris užsimena, kad pirmaisiais golbolo trenerio darbo metais jis stengėsi visur bėgioti. Būta dienų, kai Karolis dieną bėgdavo į darbą, po to į bėgimo treniruotę, galiausiai – treniruoti golbolo komandos. Jo žaidėjai juokdavosi treniruočių metu girdėdami čežančius Karolio maisto pakuočių popierėlius. Viskas pasikeitė po to, kai Karolis, išvykęs bėgti į Japoniją, gavo traumą. Laikas, skirtas atsigauti ir išgyti, buvo išnaudotas susikoncentruoti į golbolą, kuris iki šiol liko šio trenerio pagrindinis užsiėmimas. Tačiau atsidavimas šiai parolimpinei sporto šakai kainavo daug.

„Aš labai daug atėmiau iš šeimos. Gyveni golbolu, o tavo šeima, tavo vaikai – kitoj lentynoj, kol galiausiai supranti, kad golbolas dings, o šeima – ne“, – atsidusęs tarsteli Karolis. Jo akyse nesunku įžvelgti nuovargį ir kartėlį, nes užsispyrimas treniruoti komandą kainuoja brangų jo laiką su žmona ir dviem sūnumis. Galiausiai Karolis užsimena, kad tai gali būti paskutinės jo parolimpinės žaidynės treniruojant Lietuvos golbolo rinktinę. „Galima sakyti, kad šitame etape aš mokausi dirbti tėčiu“, – švelniai šyptelėdamas priduria Karolis.

Paruošti geriausius

Šiandien Karolio pagrindinis tikslas yra puikiai pasiruošti parolimpinėms žaidynėms ir ištrūkti iš nelengvos grupės, į kurią papuolė Lietuva. Tai reiškia dvi sunkias treniruotes per dieną, darbą prie žaidimo elementų, maisto papildų reguliavimą ir fizines užduotis. Karolis tvirtina: „Sportininkai neturi jokių laisvadienių.“ Kartais griežtas, bet visada nuskambantis kaip teisus, šio trenerio žodis padeda įvairialypiais charakteriais pasižyminčią golbolo rinktinę išsijuosus, bet su užsidegimu, dirbti komandos labui. Karolis pripažįsta, kad siekiant tikslo jo charakteris yra tvirtas, o palaikymas, nors ir malonus, jam nėra būtinas: „Jeigu užsibrėžiu tikslą, man nusispjaut, kas ką sako – palaiko ar ne“, – užtikrintai, bet su jam būdingu šmaikštumu sako Karolis.

Jo rinktinė treniruojasi golbolo klubo „Šaltinis“ salėje, kuri pritaikyta ir krepšiniui. Čia užsukus tampa aišku, kad vis dėlto, priešingai nei Karolis sako, finansinis palaikymas geriausiems Lietuvos golbolistams tikrai nepamaišytų. Karolis privalo planuoti treniruočių laiką, nes sale turi dalintis su ateinančiais pažaisti krepšininkais mėgėjais, mat ši, vienintelė golbolo rinktinės treniruočių ir žaidimo vieta, golbolistams nepriklauso. Kadaise, susidomėję kaip rungtynėms rengiasi lietuviai, čia užsuko ir Amerikos golbolo žaidėjai. Pamatę nedidelę salę ir itin mažą kambarėlį įrangai bei keliems pasenusiems treniruokliams – nustėro. Tačiau apie tai mąstyti rinktinei nėra laiko. Šiuo metu svarbiausia išsiversti su tuo, kas yra. Komandos nariai, nors ir nematantys ar matantys prastai, šioje salėje orientuojasi greitai ir ribotą inventorių pasidalina.

Tai, kad dirba su neįgaliaisiais, visiškai nekeičia Karolio darbo pobūdžio. Kaip pats treneris sako – kitokia tik darbo specifika. Jis pabrėžia, kad kiekvienas iš mūsų turime norą nugalėti ir tam tikrą talentą, kurį dažnai iššvaistome, nes būname nukreipiami netinkama kryptimi. Tai itin svarbu kalbant apie neįgaliuosius, kurie dažnai užsidaro savyje ir jaučiasi užmiršti. „Kartais talentas ar pomėgis yra užgožiamas. Nesvarbu, ar tai sportas, ar, tarkime, fotografija. Kažkas pasirodo mergaitiška ar kaip nors kitaip netinkama. Jeigu mokėtume savo pomėgius stimuliuoti, tai būtų tik į naudą“, – tvirtina Karolis, pabrėždamas, kad yra labai reikalingas koks nors centras, suburiantis bei ugdantis neįgalius vaikus ir jų pomėgius.

Šiuo metu didžioji dalis Lietuvos golbolistų šį sportą atranda per Lietuvos aklųjų mokyklą. Taip Lietuvos golbolo rinktinėje atsirado ir visi šeši šiuo metu parolimpinėms žaidynėms besiruošiantys žaidėjai: Genrikas Pavliukianecas, Mantas Panovas, Mindaugas Suchovejus, Justas Pažarauskas, Nerijus Montvydas ir Mantas Brazauskis. Ir nors kiekvieno jų patirtys ir istorijos skirtingos, Karolis pažįsta kiekvieną ir bendraudamas bei juos ugdydamas stengiasi išlaikyti aukso vidurį. „Kai tiek metų čia triniesi, tampi šeima. O šeimoje būna visko, pavargstame vienas nuo kito emociškai. Bet galiausiai pasiilgstame ir grįžtame“, – juokiasi Karolis.

„Pirmiausia noriu pailsėti. O kas toliau – pamatysim. Jaučiuosi pavargęs nuo golbolo. Norėčiau viską pradėti nuo nulio, nuo balto lapo, pasiimti nesugadintus vaikus. Juk dažniausiai treniruoju jau kažką žaidusius, sportavusius, tad jų įgūdžius tenka pritaikyti šiame žaidime“, – apie savo tikslą užsimena treneris Karolis. Nesunku suprasti – kad ir kokia brangi jam būtų ši rinktinė, prioritetu tampa kita Karolio šeima, kur jo laukia žmona ir du vaikai.

Justas Pažarauskas. Kairiarankis

Komandoje dažniausiai apibūdinamas kaip ramybės įsikūnijimas, Justas Pažarauskas aikštelėje atlieka specifinę funkciją. Trenerio Karolio teigimu, Justas yra priešininkų komandai neparankus žaidėjas, nes jis – kairiarankis. Šio žaidėjo metimai yra nepatogūs priešininkų komandai, nes skiriasi metimo trajektorija, metimas skamba kitaip.

Kaip ir daugelis kitų Lietuvos golbolistų, Justas su šiuo sportu susipažino dar būdamas moksleivis, o jo pirmoji golbolo treniruotė įvyko jam būnant šeštoje klasėje. „Pirmas įspūdis buvo keistokas, ypač apranga ir tos pūstos kelnės“, – prisimena Justas.

Būdamas vienuolikos metų jis dirbo su staklėmis ir nelaimingo atsitikimo metu prarado regėjimą. „Buvau vaikas, nieko nežinojau, galvojau, kad gal dar matysiu, kad tai – laikina. Gyvenau su viltimi“,– pasakoja Justas.

Po patirtos traumos jis dar metus mokėsi įprastoje mokykloje, bet po to išvažiavo į Vilnių mokytis Lietuvos aklųjų mokykloje. Ją baigęs pradėjo dirbti darbą, kurį dirba iki šiol – kai nežaidžia golbolo, Justas yra aklųjų bibliotekos operatorius.

„Į aikštelę stengiuosi eiti ramus, ir jeigu jaučiu, kad kitas žaidėjas sunerimęs – paploju jam per petį, įtikinu, kad galima žaisti toliau susikaupus“, – pasakoja Justas. Jo būdas vertinamas ir kitų komandos narių – ne vienas jų pokalbių metu užsiminė, kad Justo ramybė padeda susikaupti ir jiems. „Labai sunku žaisti kai esi susikaustęs ir į galvą lenda negatyvios mintys, tuomet geriau atsisėsti ant suoliuko“, – ramiai paaiškina Justas.

Nerijus Montvydas. Snaiperis

Nerijus dirba masažistu savo įkurtoje individualioje įmonėje ir žaidžia golbolą. Trenerio Karolio teigimu, jis užima svarbią snaiperio rolę. Šio žaidėjo užduotis – išeiti į aikštelę, taikliu metimu pelnyti tašką ir ramiai grįžti ant suolo. Čia svarbus ir trenerio darbas – tinkamu metu nuspręsti, kada geriausias laikas panaudoti Nerijaus savybes.

Nerijus save apibūdina kaip užsispyrusį, atkaklų ir kruopštų. Dar mokykloje trenerio pakviestas susipažinti su golbolu, Nerijus nesigaili dėl savo pasirinkimo: „Man patinka visos komandinės sporto šakos. Esu išbandęs ir individualias, tačiau ten kovoji tik už save, o čia – dar ir už draugus“, – sako Nerijus.

Nerijus nemato dėl įgimtos ligos. „Prisimenu spalvas, daiktus, miestus. Netgi dabar, jei žinau daiktą, galiu įsivaizduoti kokios jis spalvos. Mieste orientuotis sunkiau, ten turi nuvežti žmona“, – pasakoja Nerijus.

Prieš Rio parolimpines žaidynes Nerijus teigia nejaučiąs jokio jaudulio. Atrodo, šiam žaidėjui tai svetima: „Tiesiog reikia galvoti, kad kovosi ir priešininkus sudraskysi. Neapkraunu galvos smulkmėm, man čia jau trečios parolimpinės žaidynės.“

Mantas Brazauskis. Akmuo gynyboje

Šiuo metu baigiantis teisės studijas Mykolo Romerio universitete, Mantas Brazauskis išskirtinai tvirtas ir sporte. Nors ir nepasižymi stipriu metimu, šis žaidėjas yra neįkainojamas centro pozicijoje. Tačiau, kad ir kaip jaukiai Mantas jaučiasi aikštelėje, jo gyvenimas galėjo pasisukti visai kitaip. „Mokykloje buvau geras dainininkas, baigiau muzikos mokyklą ir visiems patikdavo kaip dainuoju“, – su šypsena prisimena Mantas.

Mantas nėra visiškas neregys. Jis skiria spalvas. Daug ką lemia apšvietimas – mat kuo daugiau patalpoje ar lauke šviesos, tuo geriau Mantas orientuojasi ir atskiria daiktus. Tačiau jam taip pat prireikia aklojo lazdelės, ypač tamsesniu metų laiku. „Lazdelę visad nešiojuosi su savimi, kad atsimušęs į žmogų nebūčiau palaikytas žiopliu. Žmonės atpažįsta lazdelę ir tada supranta“, – paaiškina Mantas.

Paklaustas ar turi asmeninių talismanų ar prietarų, tik nusijuokia: „Talismanų neturiu, jeigu barzda per vešli, ją nusiskutu. O šiaip mėgstu būti ramiai ir klausytis muzikos, ji užima labai svarbią vietą gyvenime.“ Nors gyvenimą Mantas sieja su golbolu, greitai tampa akivaizdu, kad meilė muzikai taip pat nėra apleista. Treniruočių metu Manto ausyse galima pastebėti ausinuką, o grotuve – grojaraštį pavadinimu „Muzika sportui“.

„Apie auksą svajoju prieš visas rungtynes. Tačiau šį kartą žaisime grupėje su galbūt parolimpinių žaidynių medalininkais. Tai mirtininkų grupė ir reikia iš jos išsikapstyti“, – apie būsimas žaidynes svarsto Mantas.

Mindaugas Suchovejus. Universalus žaidėjas

Ryškūs raudoni „Manchester United“ marškinėliai ir tokia pat emblema papuošta kepuraitė. Tokia atributika padeda atskirti Mindaugą iš visos kitos rinktinės žaidėjų. Repo, hiphopo ir futbolo fanas – turbūt taip tiksliausia būtų apibūdinti Mindaugą.

„Bandžiau daug ką. Dziudo, lengvąją atletiką, šachmatus, bet golbolas patiko labiausiai, nes tai komandinė sporto šaka ir galima kovoti vienam už kitą“, – pasakoja Mindaugas. Jis aikštelėje gali užimti bet kokią poziciją, o už aikštelės ribų kurią muziką – repuoja drauge su kitu rinktinės nariu Mantu Panovu.

Tik gimęs Mindaugas matė, nors ir silpnai. Šiuo metu jis gali atskirti tik šviesą nuo tamsos, o tai, kaip sako pats Mindaugas, yra pakankamai daug. „ Atsikėlęs ryte galiu matyti, kad už lango šviečia saulė, o jei netekčiau ir to, manau, būtų dar sunkiau“, – ramiai pasakoja Mindaugas.

Šių metų parolimpinės žaidynės Mindaugui bus pirmosios. Kaip pats apibūdina, tai – įgyvendinta svajonė. Nors pripažįsta, kad galvoja apie medalius, Mindaugas laimingas jau vien dėl to, kad pateko į žaidynes. „Kai pradėsim žaisti – pradėsim svajoti ir apie auksą. Iš karto apie jį galvoti negali, turi nueiti milžinišką kelią“, – pripažįsta Mindaugas.

Mantas Panovas. Nepramušamasis

„Nepramušama mašina“ – būtent taip šį žaidėją apibūdina rinktinės treneris Karolis. Beveik visada rūbinėje atsiskyręs, tylus ir susikaupęs Mantas Panovas daug laiko praleidžia psichologiškai ruošdamasis žaidimui.

Manto gyvenime golbolas atsirado 2007-aisiais, besimokant Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Prieš tai Mantas užsiėmė lengvąja atletika, bet kartą prie jo priėjo geografijos mokytojas, tuo metu vedęs golbolo treniruotes, ir pasiūlė pabandyti. „Iš pradžių buvo truputėlį baisu, nes tas kamuolys nėra lengvas. Kartais tekdavo priimti ir skaudesnį metimą, bet galiausiai pripratau“, – pasakoja Mantas.

Šio žaidėjo išskirtinė savybė – jėga. Mantas vikrus, gerai fiziškai pasiruošęs ir, jei yra susikaupęs, gali žaisti labai gerai. Jo metimai vieni stipriausių komandoje. Prieš rungtynes daug laiko jis skiria situacijų ir žaidimo eigos įsivaizdavimui, sako, kad golbolą net sapnuoja. „Labai dažnai golbolą žaidžiu sapnuose. Kartais laimiu, kartais pralaimiu. Bet viskas vyksta labai tikroviškai. Su šiuo sportu taip susigyvenau, kad jis yra mano pasąmonėje“, – vaizdžiai pasakoja Mantas.

Jis mato tik akių kraštais, o centre – mirgėjimas. Žvalgydamasis aplink ar ieškodamas daiktų Mantas ieško įvairių kampų, kad pamatytų, tačiau to kartais neužtenka norint atpažinti žmones. „Kažkada su žmona tvarkėm kapines ir galvojau, kad mes ten vieni. Nuėjau išmesti šiukšlių, lipu laiptais ir žiūriu – ateina žmona. Paklausiau kur ji eina, o sulaukiau tik „einu kur reikia“. Pasirodo, ten buvo kitas žmogus“, – juokdamasis pasakoja Mantas.

Genrikas Pavliukianecas. Lyderis

Rinktinės senbuvis, golbolą žaidžiantis nuo pat Lietuvos nepriklausomybės, balsingiausias ir visada savo šmaikščiais sąmojais užpildantis salę. Taip galima apibūdinti Genriką. Kaip vyriausias ir keturiose parolimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavęs žaidėjas, jis dažnai padeda komandai ir aikštelėje, ir emociškai. Dėl gausaus patirties bagažo Genrikas yra vertingas puolėjas ir naudingas gynyboje.

„Kartą užėjęs į sporto salę pamačiau vyresnių klasių mokinius, ridenančius kamuolį. Pasirodė visiškai neįdomu, kol neužsukau vėl, o tada susidomėjau. Patiko, kad tai komandinė sporto šaka. Kadangi dėl regėjimo krepšinio žaisti negalėjau, pasirinkau golbolą“, – pažintį prisimena Genrikas. Golbolą žaisti jis pradėjo dar tada, kai šis sportas buvo žinomas tik kaip aklųjų riedulys, ir žaistas ne ant tam skirtos dangos, bet ant medinių grindų. Akiniai, kuriuos sportininkai turėjo užsidėti, taip pat skyrėsi nuo dabartinių – jie buvo medžiaginiai.

Šiuo metu Genrikas mato labai nedaug. Sveiko žmogaus regėjimas yra šimtaprocentinis, o Genrikas mato tik apie 1,5 procento. „Nežinau kaip tai nupasakoti. Galbūt per vieną ar du metrus kažką galiu pamatyti, bet jei daiktas stovi už penkių – jo apibūdinti negaliu“, – sako Genrikas. Šiam sportininkui nuo vaikystės atrofuojasi akies nervas, tad jo regėjimas palaipsniui prastėja. „Senatvėje turbūt būsiu kaip tikras senelis. Nematantis“, – skardžiu balsu juokiasi Genrikas.

Save Genrikas vadina užsispyrusiu ir akivaizdu, kad šios savybės jam prireiks, mat šiam žaidėjui tai veikiausiai paskutinės parolimpinės žaidynės. Tačiau paklaustas ar svajoja apie medalius, Genrikas jam būdingu šmaikštumu atsako to nesureikšminantis: „Pavyks, nepavyks, tuo gyvenimas nesibaigs. Tik žinau, kad laimėti noriu.“

Ranka nesiekti aukso

Kad ir kaip skaudėtų nuo taiklių golbolo kamuolio smūgių, skaudesnis yra pralaimėjimas. Pekino parolimpinėse žaidynėse Lietuvos golbolo rinktinei dėl skaudžios klaidos iš rankų išsprūdus medaliams, dabar, atrodytų, nėra laiko klysti. Šios rinktinės senbuviams Genrikui ir treneriui Karoliui tai gali būti paskutinės parolimpinės žaidynės, tad po serijos pergalių įvairiuose čempionatuose grįžti be medalių būtų apmaudu. Tačiau geras pasiruošimas ir iki šiol sėkmingi žaidėjų pasirodymai aikštelėje sukuria ranka pasiekiamos pergalės jausmą. „Jeigu viskas susiklostys gerai, komandai pavyks susikaupti ir susižaisti taip, kaip mes galim, medalis turi būti garantuotas“, – užtikrina Genrikas.

Tačiau nesunku įžvelgti ryškų kontrastą tarp šios rinktinės nuotaikų treniruočių metu ir atmosferos, supančios ją žiniasklaidoje. Po tiek pergalių daugelis pasiruošę Karolio treniruojamai komandai ant kaklo kabinti medalius anksčiau laiko, ir, nors tai prideda pasitikėjimo savimi, tokie laurai gali tik apsunkinti situaciją. „Prieš Londoną visi galvojo, kad imsim ir nuraškysim tą auksą, bet juk taip nebūna“, – emocingai aiškina Mantas Panovas.

Mintys, nukreiptos į sunkias treniruotes ir tikslingą pasiruošimą Rio – štai kuo dabar gyvena Karolio treniruojama rinktinė, ir, kaip sako Mantas P., kitaip ir neturėtų būti: „Reikia tik neskubėti ir pergalės siekti palaipsniui. Daugelis mano, kad ištiesim ranką ir kaip nuo medžio nusiskinsim auksą. Taip nebus. Brazilijoje mūsų laukia sunki grupė, sunkios varžybos – reikia ruoštis, bet, manau, viskas bus gerai jei laimėsime ketvirtfinalyje.“

AUTORIAI: Berta Tilmantaitė, Sofija Korf, Mindaugas Drigotas, Karolis Pilypas Liutkevičius (NANOOK, www.nanook.lt, info@nanook.lt)

ILIUSTRACIJOS: Eglė Plytnikaitė

FOTOGRAFIJOS: Berta Tilmantaitė, Karolis Pilypas Liutkevičius, Mindaugas Drigotas

MUZIKA: Martynas Gailius, Matas Srėbalius, Double M, Plagasul, TJ Mothy, Gunnar Johnsen, Anders Ekengren, Peter Sandberg, Dark Fog, Garden Music

GARSO DIZAINAS: Martynas Gailius (Sodas Sounds)

VIDEO SPALVŲ KOREKCIJA: Karolis Pilypas Liutkevičius

SUBTITRAI: Tomas Marcinkevičius

ASISTENTAI: Gabrielė Stravinskaitė, Matas Srėbalius, Greta Rekštytė, Šarūnė Smalakytė, Inesa Rinkevičiūtė, Giedrė Zubrickytė, Dovilė Mėlinauskaitė

DRONO OPERATORIUS: Karolis Janulis

PROGRAMAVIMAS: Artūras Narbutas (15min)

UŽ PAGALBĄ DĖKOJAME: Ramūnas Leonas, Juozas Miliauskas, Karolis Levickis, Ema Petreikyte, Algina Vilčinskienė, Rimantas Plungė, Arnas Pečetauskas, Sandra Matakienė, Virginijus Matakas, Deimantas Jusys, Liudvikas Mileška, Guoda Bardauskaitė, Vytautas Bardauskas, Monika Apčinikovaitė, Neringa Rekašiūtė, Artūras Morozovas, Rimas Gadeikis, Artūras Rumiancevas, Irma Rumiancevienė

PAROLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ TVARKARAŠTIS: TVARKARAŠTIS

#Rio2016 #MesUzLietuva #Nanook #NanookMultimedia #ParalympicGames #LTeam #UzLietuva #Paralympics #Paralympians #Parolimpiada #UžLietuvą #NanookMultimedia #Nanook #Paralympian #Parolimpiečiai #ParolimpinėsŽaidynės

Visos teisės saugomos © 2017 www.lasfinfo.lt